Šiaurės Korėja vasario 7 d. triumfavo. Šalies gatvėse susigrūdę žmonės klausėsi televizijos pranešimų, kaip į kosmosą kylanti balistinė raketa paleis virš Žemės ketvirtąjį Šiaurės Korėjos palydovą (amerikiečiai sutrikę – vienintelis kitas žinomas šios šalies palydovo paleidimas įvyko dar 2012 m.). Kaip tas palydovas iš ten tyrinės klimatą, ieškos naudingųjų iškasenų, siųs į Žemę duomenis apie miškus ir tiesiog išgelbės šalies žemės ūkį.
Likęs pasaulis linkęs manyti, kad vis tai – kliedesys. O palydovo paleidimas tik užmaskuotas balistinės raketos bandymas, kuriuos tai šaliai uždrausta vykdyti. Žodžiu, Šiaurės Korėjos liaudies vėl laukia sankcijos ir badas. Na, bet kodėl nepabadauti dėl to savo šalies mokslo triumfo?
Tik štai bėda. JAV karinė žvalgyba, kuri atidžiai seka paleistojo palydovo skrydį, praneša, kad tas „Kwangmyongsong-4“ („Ryški žvaigždė-4“) nerodo jokių gyvybės ženklų. Apie 100 kg sveriantis kosminis aparatas elgiasi kaip nevaldomas sulūžęs gremėzdas – skriedamas 480 km aukštyje faktiškai tiesiai iš šiaurės į pietus palydovas netvarkingai vartosi ir nesiunčia jokių signalų. O jo orbita labai nestabili.
Iš esmės – nieko nauja. Šiaurės Korėja gyrėsi, kad ir 2012 m. paleistas palydovas iš kosmoso pasaulio tautoms transliavo nuostabias dainas, šlovinančias šalies įkūrėją Kim Il-sungą ir jo sūnų – Kim Jong-ilą. Tuomet amerikiečiai taip pat pranešė, kad palydovas atrodo neveikiantis ir jokių transliacijų nevykdo.
Taigi galime visai pagrįstai manyti, kad Šiaurės Korėja išties vykdo ne kosminę, o balistinių raketų tyrimo programą. Ir dar kartą įsitikinti, kad propaganda gali ne tik akmenį kiaušiniu paversti, bet ir įtikinti, jog iš jo iškepta kiaušinienė yra labai skani.
