Susitikimo su J.Baturinu Vilniuje tema buvo „Kosmosas mums reikalingas Žemei tausoti“.
Jis – ne tik kosmonautas, bet ir politologas, žurnalistas, buvęs Rusijos prezidento Boriso Jelcino patarėjas, dabar – leidinio „Novaja gazeta“ apžvalgininkas. Šis leidinys – vienas iš nedaugelio išlikusių Rusijos nepriklausomos žiniasklaidos priemonių. Jo apžvalgininke dirbo ir Kremliaus režimo auka, 2006 metais nužudyta žurnalistė Ana Politkovskaja.
Be gimtosios, J.Baturinas moka 6 kalbas: anglų, švedų, japonų, prancūzų, vokiečių ir serbų-kroatų kalbas. Dukart pabuvojo kosmose – orbitiniame komplekse „Mir“ (1998 m.) ir Tarptautinėje kosmoso stotyje (2001 m.).
Plona žydra juosta – pavojuje
Pakilus į kosmosą galima matyti, kas iš tiesų vyksta mūsų planetoje ir kokie pavojai jos tyko.
„Kai skrendame lėktuvu, atrodo, kad turime daug dangaus, stori debesys plaukioja. Bet kosminiu laivu pakilus į 100 kilometrų aukštį matyti tik siaura žydra juosta, gaubianti Žemę. Iš tiesų turime labai saugoti mūsų planetą ir jos neteršti“, – sakė kosmonautas.
Apžvelgęs kosmonautikos istoriją nuo Konstantino Ciolokovskio teorijų, pirmojo kosminio palydovo ir pirmojo žmogaus, Jurijaus Gagarino, skrydžio iki šių dienų, J.Baturinas papasakojo įdomių detalių iš kosmonautų gyvenimo kosminėje erdvėje.
Įprasta manyti, kad nesvarumo būsenoje kosmonautai valgo maistą tik iš tūbelių, kad valgis neskraidytų po raketos modulį. Bet J.Baturinas rodė nuotraukas, kuriose matyti be skafandrų, su marškinėliais ir trumpomis kelnėmis prie stalo užkandžiaujantys kosmonautai. Prie stalo net pritvirtintas termosas.
Kaip valgoma duona kosmose
Tiesa, duona, iš anksto suraikyta plonomis riekėmis, kabo pailgame skaidriame maišelyje, gyvenamojo modulio palubėse, bet ranka pasiekiama.
Nesvarumo būsenoje svarbu išmokti... teisingai miegoti.
„Kosmonautai miega specialiuose miegmaišiuose. Viena iš jo sudėtinių dalių – galvos gobtuvai. Bet jei juos užsimaukšlinti, tenka kvėpuoti savo iškvėptais garais, mažai oro. Jei neužsidedi gobtuvo, rizikuoji peršalti – modulyje gausu ventiliacijos angų, pučia skersvėjai. Tokiu atveju gelbsti paprasčiausia slidininko kepuraitė – užsimaukšlini iki nosies – ir jokių bėdų“, – pasakojo J.Baturinas.
Jis teigė, kad ilgai išbuvus kosmose, grįžus į Žemę kosmonauto akiai reikia priprasti orientuotis pagal tiesų horizontą. Mat kosmose, žiūrint į Žemę iš aukštybių, jis – smarkiai išgaubtas. Todėl po ilgo skrydžio grįžusiems į Žemę „žvaigždžių žmonėms“ neretai svaigsta galva žiūrint į tolį.
Portalas lrytas.lt tiesiai paklausė kosmonauto: ar kosmosas svarbus kaip mokslinių tyrimų objektas, ar dėl karinių tikslų? Ir kokie Rusijos planai kosmose – ar Vakarų sankcijų suvaržyta šalis planuoja tęsti ambicingus kosminius projektus?
„Iš tiesų žmoniją į kosmosą atvedė du tikslai – gynybiniai ir mokslinių tyrimų. Šaltojo karo laikais (1946–1990 m.) vyravo gynybiniai tikslai, dabar vyrauja moksliniai. Bet iš tiesų kosminiai tyrimai darosi vis vangesni, tiek Rusijos, tiek JAV. Tiesa, amerikiečiai turtingesni, jie ir marsaeigį į Marsą nuskraidino, ir karines bei mokslines programas intensyviau už Rusiją vykdo“, – aiškino J.Baturinas.
Kosmose – vis daugiau kinų
Kosmonautas teigė, kad Rusija turi parengusi naują, jo požiūriu, neblogą kosminių tyrimų programą, į kurią įeina ir kariniai, ir moksliniai komponentai, tačiau Maskva neturi pakankamai lėšų jai vykdyti.
„Rusijos problema ta, kad per daug blaškomasi, programos kaitaliojamos. Vienąkart sakoma, kad reikia nuskristi į Mėnulį, po to – kad ne, reikia į Marsą, ir vėl atsisakoma. Rusijos kosmonautika gyvena iš kosminio tranzito. Savo raketomis į kosmines stotis gabena krovinius, įrangą, daugiausia užsienietišką.
Bet blaškosi ir amerikiečiai. Tik Kinija smarkiai kruta – todėl, kad nori pasivyti JAV ir Rusiją. Na, gerai, pasivys – o kas toliau? Kosmonautika pritrūko idėjų. Nebėra kur toliau eiti, tiksliau, niekas negali pasakyti, kam reikalingi brangūs skrydžiai į kosmosą“, – kalbėjo J.Baturinas.
Idėjų krizę jis aiškino techninėmis priežastimis – technologinės galimybės tyrinėti kosmosą šiuo metu išsemtos: neatrastas energijos šaltinis, galintis gabenti raketas į kitas planetas ir žvaigždes.
„Žmogus pakilo į kosmosą. Į Mėnulį nuskrido. Į Marsą techniškai nuskristi galima, bet ko? O toliau? Ne, nes nuo J.Gagarino laikų liko ta pati problema: raketos didžiąją tūrio dalį sudaro degalai, kuriuos skrydžio metu ji sudegina. Tai nelogiška.
Raketų konstruktorius Konstantinas Ciolkovskis sakė, kad ateityje turės būti atrastas alternatyvus energijos šaltinis. Kol kas jis neatrastas. Tiesa, žengti pirmieji žingsniai – raketas išvesti į orbitą bandoma lazeriais. Kuriama „Lightcraft“ technologija. Kai rasime naują energijos šaltinį, atsiras ir tikslų, prasmė toliau naršyti visatos platybes“, – aiškino kosmoso tyrinėtojas.
Bilietui į Marsą neturi pinigų
Diskusijos metu klausytojai domėjosi, ar rusai ketina sekti amerikiečių pėdomis, ar planuoja skristi į Marsą ir ar tiesa, kad Marso dangus – žydras, kaip ir Žemės?
„Marse yra atmosfera, bet kitokia nei Žemės. Niekas Marse dar nebuvo, užtikrintai dar negaliu pasakyti, bet spėjama, kad Raudonosios planetos dangus ne raudonas, kaip vaizduojama mokslinės fantastikos filmuose. Jis veikiausiai pilkai melsvas“, – atsakė kosmonautas.
Apie Rusijos planus skristi į Marsą J.Baturinas kalbėjo santūriai.
„Apie tai kartais kalbama, bet artimiausiu metu vargu ar skrisime, nors techninių galimybių yra. Nerandame argumentų, kuriais galėtume pagrįsti tokį brangų skrydį. Mano draugas, kosmonautas Valerijų Poliakovą vieno skrydžio metu išbuvo erdvėje 434 dienas.
Tai kol kas nepranoktas rekordas. Tiek laiko užtektų nuskristi į Marsą. grįžęs į Žemę V.Poliakovas juokaudamas sakė, kad į Marsą turėtų skristi rusų pensininkai – viena vertus todėl, kad jiems neberūpi reprodukcijos problemos, antra – jie iš ten negrįžtų“, – karčiai pajuokavo kosmonautas.
