Šis krateris jau neoficialiai pramintas Schiaparellio vardu (tiesa, Marse egzistuoja ir tikras Schiaparellio krateris, daugiau nei puspenkto šimto kilometrų skersmens). Bet šis krateris dar gali pasitarnauti mokslui.
Aplink Marsą skraidantys zondai (pavyzdžiui, Marso apžvalgos zondas), stebėdami šį kraterį, galėtų nustatyti, kokių medžiagų yra negiliai po Marso paviršiumi.
„Schiaparelli“ smūgis kažkiek šių medžiagų išmetė iš metro-dviejų gylio kraterio, kurį išmušė. Aišku, aplinka yra užteršta zondo nuolaužomis, bet iš principo atskirti jas nuo Marso medžiagų turėtų būti įmanoma.
Lazerinė gyvybės paieška
Norėdama ištirti Marso paviršiaus medžiagos gabaliuką ir nustatyti, ar ten kadaise egzistavo gyvybė, NASA šiuo metu turėtų nurodyti kažkuriam marsaeigiui paimti mėginį (arba nusiųsti specialiai tam pritaikytą marsaeigį), o paskui jį pargabenti į Žemę, kas būtų labai sudėtinga.
Bet naujas prietaisas, pavadintas Bioindikatorių lidaro instrumentu (BILI) galėtų šią problemą bent iš dalies išspręsti. Prietaisas kol kas yra tik koncepcinio modelio stadijoje, bet iki sekančio marsaeigio kelionės turėtų būti išbaigtas ir paruoštas naudojimui.
Prietaiso veikimo principas – paprastas: lazerio spinduliai, siunčiami į atmosferą, atsimuša nuo visokiausių dalelių ir grįžta atgal. Lidaro sukeltas atmosferos atomų švytėjimas turėtų sukurti antrinius fotonus, atsirandančius dėl sužadintų atomų šuolių, ir taip po truputį signalas sustiprėtų ir taptų lengvai aptinkamas.
Tada būtų galima net ir iš didoko atstumo – kelių šimtų metrų – pasiimti tuos mėginius ir analizuoti jų savybes. Taip būtų išvengiama galimo mėginio ėmimo vietos užteršimo.
Jei atmosferoje būtų atrasta organinių molekulių, tai gal ir nebūtų nenuginčijamas argumentas už tai, kad Marse egzistuoja ar neseniai egzistavo gyvybė, bet rimtas žingsnis tokio teiginio pripažinimo link.
BILI galėtų būti naudojamas ir kitur, ne tik Marse, pavyzdžiui, tyrinėjant Saturno palydovo Encelado išmestas čiurkšles.
