Pagrindinė problema – mėginius reikia apsaugoti ir nuo biologinių organizmų, ir nuo organinių molekulių, o dauguma procesų, skirtų sunaikinti biologiją, padaro medžiagas labai patrauklias organikai.
Pavyzdžiui, pakaitinus mėginiams skirtus metalinius indus, šie tampa labai aktyvūs – tai reiškia, kad jie gerai reaguoja su organinėmis molekulėmis ir jų prisigeria vos per keletą sekundžių, pabuvę normaliame ore. Plastmasė taip pat yra organinis junginys, taigi ji apskritai netinka mėginių ėmimui.
Šiuo metu išmąstyta geriausia sistema – titano nitrido mėgintuvėliai, kurie net ir pakaitinti nėra labai aktyvūs. Mėgintuvėliai talpinami stove, kuriame atstumas nuo mėgintuvėlio iki stovo angos krašto yra ne didesnis nei keli milimetrai – taip mažinama molekulių pernaša. Galiausiai visa sistema laikoma ypatingai švarioje atmosferoje, pvz., gryno azoto, kuri dar nuolatos yra siurbiama lauk, kad būtų surenkami galintys susiformuoti organiniai junginiai.
Bet tokia apsauga galės veikti tik iki raketos pakilimo; vėliau, skrendant ir nusileidus Marse, iškyla naujų problemų – aplinkos sąlygos dažnai gali sudaryti sąlygas formuotis organiniams junginiams. Taigi ši problema vis dar sprendžiama.
Kita su Marsu susijusi įdomybė: atsimenate kompaniją „Mars One“, kuri prieš keletą metų teigė, kad per dešimtmetį nuskraidins žmones į Marsą ir ten įkurs koloniją? Dabar apie juos kalbama mažai, nes kompanija neturi nei techninės vizijos, nei lėšų jai sukurti.
Bet praeitą savaitę ją įsigijo Šveicarijos mobiliųjų mokėjimų kompanija „InFin“. Ar tai – „Mars One“ pabaiga? Greičiausiai, ne, bet tikrai gali būti, kad pardavęs kompaniją jos vadovas Basas Lansdorpas pamirš Marso kolonizavimo idėjas.
