Egzistuoja du būdai, kaip konkrečioje galaktikoje atsiranda naujos žvaigždės. Pirmasis – jos susiformuoja iš toje pačioje galaktikoje esančių dujų. Antrasis – žvaigždės prisijungia prie galaktikos, šiai suryjant mažesnę palydovinę galaktiką. Pastarasis procesas trunka ilgai, priklausomai nuo galaktikų orbitų, gali tęstis milijardus metų. O mažesnės galaktikos pakraščiuose esančios žvaigždės gali prisijungti prie didesniosios ir anksčiau, nei abi galaktikos susijungia į vieną.
Dabar nauju detaliu skaitmeniniu modeliu parodyta, kad taip atsitiko su Paukščių Tako palydovine Šaulio galaktika. Ji aplink mūsų galaktiką sukasi bent aštuonis milijardus metų, per tą laiką apsuko penkis ratus, priartėdama per 20 kiloparsekų nuo centro (palyginimui, Saulę nuo Paukščių Tako centro skiria aštuoni kiloparsekai) ir nutoldama daugiau nei 80 kiloparsekų atstumu. Kiekvieno praskridimo metu nuo Šaulio galaktiktos atplyšta žvaigždžių srautas, kurį galime rasti nusidriekusį danguje. Šiuo metu stebėjimais aptiktas vienas toks Šaulio galaktikos paliktas srautas, tiesa, išsišakojęs į du, turbūt paliktus dviejų paskutinių praskridimų metu.
O štai minėtas modelis prognozuoja, kad aplink Paukščių Taką turėtų skrieti dar du Šaulio galaktikos palikti žvaigždžių srautai. Jie nuo galaktikos centro nutolę per 250–300 kiloparsekų, maždaug tris kartus toliau, nei jau žinomasis. Jei paaiškėtų, kad tokie srautai tikrai egzistuoja, tai būtų tolimiausi žinomi žvaigždžių srautai aplink Paukščių Taką.
Tokių srautų egzistavimas būtų labai naudingas galaktikos tyrimams. Vienas iš iki šiol neišaiškintų dalykų yra Paukščių Tako tamsiosios materijos halo forma. Vieni modeliai teigia, kad jis yra sferiškas, kiti – kad suplotas per vieną ašį, taip pat nesutariama, kaip sparčiai mažėja tamsiosios materijos tankis galaktikos pakraščiuose.
Visi šie parametrai turi įtakos gravitaciniam potencialui, taigi ir žvaigždžių orbitoms. Šaulio srautas bei kitų nykštukinių galaktikų palikti žvaigždžių srautai leidžia patikrinti šiuos modelius, tačiau tik iki maždaug 100 kiloparsekų atstumo nuo galaktikos centro. Atradus žvaigždžių srautą, ir net ne vieną, už 300 kiloparsekų, trigubai išaugtų ir atstumas, iki kurio galima apibrėžti Paukščių Tako halo formą. O toks atstumas yra jau pusiaukelė iki Andromedos galaktikos.
Kita įdomybė, kurią parodė modeliai – penkios žvaigždės, kurios atsiskyrė nuo Šaulio galaktikos ir, laikui bėgant, tapo Paukščių Tako dalimi. Maža to, sumodeliuotos jų dabartinės padėtys labai gerai atitinka penkių iš vienuolikos tolimiausių Paukščių Tako žvaigždžių padėtis. Tai – gana tvirtas įrodymas, kad modelis yra artimas teisybei. Kitos šešios iš šių tolimiausių žvaigždžių gali būti kilusios iš kitos nykštukinės galaktikos.
Tyrimo rezultatai publikuoti naujausiame „Astrophysical Journal“.
