Taip gali atrodyti planeta savo jaunystėje, kai į ją atsitrenkia kitas didelis kūnas. Smūgio metu išsiskyrusi energija išlydo abu kūnus, o pats smūgis įsuka planetą iki labai didelio greičio. Tada didelė jos dalis pakyla į orbitą ir ima suktis kaip žiedas aplink planetos centrą.
Jei taip besisukančios medžiagos yra daug, žiedas gali tapti didesnis už centrinį objektą.
Vėliau, planetai vėstant, toro formos išlaikyti tampa nebeįmanoma ir planeta pasidalina į lėčiau besisukantį centrinį kūną ir palydovą, kurio orbitiniame judėjime sutelktas beveik visas judesio kiekio momentas.
Panašiai galėjo nutikti mūsų Žemei, kai į ją atsitrenkė Marso dydžio kūnas, o išmušta medžiaga galiausiai suformavo Mėnulį.
Tiesa, toro stadija, tyrimo autorių pavadinta sinestija (angl. synestia), netrunka ilgai – Žemės atveju ji turėjo išnykti per mažiau nei šimtą metų.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Journal of Geophysical Research“.
