Tai turėtų leisti pasiekti gigabito per sekundę duomenų perdavimo greitį iš Mėnulio į Žemę – tai yra didesnis greitis, nei siūlo dauguma plačiajuosčio interneto paslaugų Žemėje, taip pat tūkstantį kartų didesnis greitis, nei buvo įmanomas kosmose iki šiol.
Toks greitis leistų iš Mėnulio siųsti ne tik nuotraukas, bet ir realiu laiku transliuoti aukštos raiškos vaizdinę medžiagą, netgi teikti virtualios realybės patirtis, leidžiančias nusikelti į Mėnulio paviršių.
Be to, pagal šią sutartį lazerinių komunikacijų paketas būtų naudojamas ne vien tik šioje misijoje, o vystomas toliau kaip kosminės infrastruktūros dalis.
Ateityje tai galbūt padės pamatus kosminiam interneto analogui, ko iki šiol padaryti nebuvo įmanoma, nes kiekviena kosminė misija turėjo savus komunikacijų įrenginius ir techninius sprendimus. Jungiant jas į bendrą standartą, aptarnauti misijas būtų ir paprasčiau, ir pigiau.
Lazerinių komunikacijų sritis tik pradeda augti, tačiau apskritai lazeriai kosmose naudojami jau ne pirmus metus. Dar 1997–2006 metais Marsą stebėjęs Europos kosmoso agentūros zondas „Mars Global Surveyor“ lazerio spinduliais labai tiksliai išmatavo Raudonosios planetos topografiją.
Dar seniau, nuo 1976 metų, iš Žemės į zondą LAGEOS siunčiami ir atspindimi lazerio spinduliai padėjo sudaryti pirmąjį Žemės gravitacinio lauko žemėlapį.
O per artimiausius dvejus metus NASA planuoja paleisti dvi misijas, skirtas Žemės stebėjimams, naudojant lazerius. „ICESat-2“ tyrinės Antarktidos ir Grenlandijos ledo kepures ir jų dydžio bei storio pokyčius, o „Global Ecosystem Dynamics Investigation“ tikslas – sudaryti trimačius Žemės miškų žemėlapius ir apskaičiuoti bendrą jų biomasę.
