Astronomai jau susiaurino tikėtinų priežasčių ratą iki dviejų pretendentų, tačiau kol kas nežino, kuris paaiškinimas teisingas. Kai tai paaiškės, žinosime apie visiškai naują kosminių sprogimų tipą, galintį padėti geriau suprasti, kas dedasi pačiose galaktikų branduolių gelmėse.
Tarptautinė astronomų komanda nykstantį švytėjimą aptiko dar 2010 metais, naudodami teleskopą „Panoramic Survey“ ir sistemą „Rapid Response“ ( Pan-STARRS ) Haleakala observatorijoje Havajuose.
Objektas, pavadintas PS1-10adi, tūno galaktikos centre už maždaug 2,6 mlrd. šviesmečių. Atsižvelgiant į Visatos plėtimąsi, šviesos kelionė iki mūsų užtruko kiek mažiau nei 2,5 mlrd. metų.
Keletą metų PS1-10adi šviesa kito, kol objekto skaistus švytėjimas pamažu susiliejo su pačios galaktikos spinduliavimu.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tiesiog dar viena mirštanti žvaigždė išleidžia paskutinį atodūsį. Jos spektras rodė, kad tai IIn tipo supernova.
Bet netgi jei tai buvo ypač energingas žvaigždės sprogimas, jos šviesumas buvo išskirtinis – tad tyrėjams kilo įtarimas, kad tai turėtų būti kažkoks kitas objektas.
„Mūsų atradimas parodė, kad šis sprogimas gali išlaisvinti dešimt kartų daugiau energijos, nei įprasti sprogimai“, – teigia astronomas Cosimo Inserra iš Southamptono universiteto.
Vienas pretendentas yra aktyvus galaktikos branduolys (AGN). Šie monstrai yra galaktikų centre pasirodantys ir išblėstantys šviesos lopinėliai, kurių kilmė gali būti labai įvairi – jį gali sukelti, pavyzdžiui, juodosios skylės išsviedžiamos karštos dalelės ir spinduliavimas.
Remdamiesi šviesos charakteristikomis, astronomai AGN skirsto į mažesnes grupes . Viena tokia grupė – vadinama 1 tipo Seyferto galaktikomis – šį sprogimą atitinka.
Atsižvelgiant į išsiskyrusią energiją, tai arba ypač įspūdinga supernova – bent jau leis šimtus kartų masyvesnė už Saulę – arba mažesnis objektas, kurį į skutus sudraskė didelė juodoji skylė.
PS1-10adi paaiškinti galėtų abu šie scenarijai, ir abu jie itin jaudina astronomus.
„Jei šie sprogimai yra potvyninio sutrikdymo įvykiai – kai žvaigždė pernelyg prisiartina prie juodosios bedugnė įvykių horizonto ir suplėšoma stiprių gravitacijos jėgų – tada jo savybės tokios, kad tai turėtų būti visiškai naujo tipo potvyninio sutrikdymo įvykis“, – pažymi pagrindinis tyrimo autorius, astrofizikas iš Karalienės universiteto Belfaste Erkki Kankare. – „Jeigu tai supernovų sprogimai, tada jų savybės ekstremalesnės, nei kada nors esame regėję – ir tikriausiai susiję su galaktikos centro aplinka.“
Išspaudusi kas tik įmanoma iš PS1-10adi duomenų, komanda kitose duomenų bazėse pradėjo ieškoti sprogimų pavyzdžių su panašiomis charakteristikomis. Ir aptiko keletą – o keturis iš jų aprašė detaliau savo tyrime.
„Mūsų duomenys rodo, kad tokie įvykiai nėra labai neįprasti ir verčia pakeisti požiūrį į savo žinias apie sprogstančias ir yrančias žvaigždes“, – sako C.Inserra. – „Ir tuo pat metu jų egzistavimas suteikia mums svarbios informacijos apie ekstremalią centrinės, paslėptos galaktikos dalies, aplinką.“
Horizonte jau šmėžuoja technologijos, galinčios suteikti daug daugiau detalių apie tolimų galaktikų centrus. Tikėkimės, nereikės itin ilgai laukti šios paslapties įminimo.
