Dabar pasiūlytas naujas metodas, kaip galima aptikti bent dalį planetų, kurių orbitos jas atveda netoli tranzito, tačiau kurios visgi nekerta žvaigždės disko. Šios planetos kartais į mus yra atsukusios naktinę pusę (kai yra arčiau mūsų, nei žvaigždė), o kartais – dieninę (kai yra už žvaigždės). Dieninė pusė, arba kitaip tariant, planetos pilnatis, švyti stipriau, nei naktinė (jaunatis), todėl teoriškai įmanoma ją aptikti, sekant sistemos šviesio kitimą laikui bėgant.
Sukūrę analizės programą tokiems pokyčiams aptikti, mokslininkai pirmiausiai išbandė ją su jau žinomomis planetų sistemomis, o vėliau leido jai analizuoti 140 tūkstančių Keplerio teleskopo stebėtų žvaigždžių, prie kurių neaptikta planetų, duomenis.
Programa aptiko 60 planetų-kandidačių. Šie rezultatai yra labai preliminarūs – planetos fazės signalas yra gerokai silpnesnis, nei tranzito, todėl jį žymiai lengviau gali užgožti arba juo apsimesti žvaigždės aktyvumo efektai – tokie, kaip žybsniai ar dėmės. Taigi, norint patvirtinti planetų egzistavimą, reikės tas sistemas stebėti radialinių greičių metodu – ir išsiaiškinti, ar ten tikrai yra planeta, kuri gravitaciškai tampo savo žvaigždę.
Be to, dabartinių duomenų tikslumas leidžia aptikti tik karštuosius jupiterius – planetas-milžines, esančias labai arti savo žvaigždžių. Ateities misijos – tokios, kaip šiemet darbą pradėsianti TESS – pateiks daug tikslesnius duomenis, kuriuos bus galima naudoti ir tokių – netranzituojančių – planetų aptikimui.
