Paaiškėjo, kad netoli kadaise buvusio ežero paviršiaus buvo daug stambiai gruoblėtų akmenų ir oksiduojančių medžiagų, o giliau – uolienų iš smulkių granulių ir redukuojančių medžiagų. Šie skirtumai sukūrė įvairias aplinkas, kuriose galėjo gyventi skirtingi mikrobai.
Uolienų savybių skirtumai leidžia spręsti, kad Geilo kraterio ežeras susiformavo šaltomis oro sąlygomis, o vėliau planetoje darėsi šilčiau.
Dar vėliau nuosėdines uolienas ežero dugne paveikė labai sūrus skystis – greičiausiai tai buvo ežero likučiai, kai beveik visas vanduo iš jo išgaravo Marsui netenkant atmosferos.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Science“.
