Įvykių Horizonto teleskopo (angl. Event Horizon Telescope, EHT) projektas – tai bendros astronomų iš viso pasaulio pastangos. Šis projektas tęsėsi 10 metų.
Nuotraukoje užfiksuoti tokį dalyką sunku, nes juodoji skylė yra žvaigždė, kurios gravitacija tokia didelė, kad iš tokio dangaus kūno išsprūsti negali net šviesa. Tačiau vieną jos elementą – patį kraštą, vadinamąjį įvykių horizontą – atskirti iš bendros aplinkos galima.
Tą po dešimtmečio pastangų ir pavyko pasiekti EHT projektui.
Paaiškino lietuvis
Astrofiziko dr. Kastyčio Zubovo tyrimų sritis – būtent juodosios skylės. Todėl portalo Lrytas.lt paklaustas, koks jausmas savo tyrimų sritį pamatyti vizualiai, mokslininkas teigia, kad jausmas tikrai geras: „Smagu pamatyti dar vieną, šįkart tvirčiausią, įrodymą, kad juodosios skylės galaktikų centruose tikrai egzistuoja. Be to, vaizdas atitinka reliatyvumo teorijos prognozes, taigi panašu, kad dešimtmečiai tyrimų buvo paremti tikrai teisingu supratimu, kas dedasi galaktikų centruose“.
Paklaustas, kuo šis atradimas svarbus žmonijai, dr.K. Zubovas teigia, kad tai svarbu dėl kelių priežasčių: tai dar vienas įrodymas, kad juodosios skylės egzistuoja, tai yra galimybė labai detaliai ištirti, kaip juda dujos ir šviesa juodosios skylės prieigose, kokie procesai vyksta dujose tokioje ekstremalioje aplinkoje.
Panaudoti keli teleskopai
Mokslininkas aiškina, kad EHT, kuriuo buvo padaryta nuotrauka, yra kelių radijo teleskopų tinklas, išsidėstęs per didelę dalį Žemės rutulio. "Apjungiant teleskopų surenkamus duomenis, galima tarsi sukurti virtualų teleskopą, kurio dydis prilygsta atstumui tarp realių teleskopų. Taigi gautų duomenų erdvinė raiška yra labai gera - tokia, kad būtų įmanoma išskirti teniso kamuoliuko dydžio objektą Mėnulio paviršiuje." Vis dėlto, mokslininko teigimu, šviesa, sklindanti nuo juodosios skylės, sąveikauja su tarpžvaigždinėmis dujomis ir yra išsklaidoma, todėl gautas vaizdas neatrodo itin ryškus.
„Tokį vaizdą geriausia nagrinėti lyginant jį su įvairiais skaitmeniniais modeliais, kuriuose irgi įskaitoma tarpžvaigždinės medžiagos įtaka. Tokie modeliai duoda aiškias prognozes, koks vaizdas turėtų būti matomas, tad lygindami ir ieškodami skirtumų, galime suprasti, kurios mūsų modelių dalys yra teisingos, o kurias reikia tobulinti“, – sako astrofizikas.
Kas toliau?
Gerai, turime juodosios skylės nuotrauką. O kas toliau?
„Dabar parodyta galaktikos M87 centrinė juodoji skylė, – teigia dr.K. Zubovas. – Mūsų Galaktikos centrinė juodoji skylė Šaulio A* irgi buvo stebima, taigi kažkada netrukus turėtume gauti ir jos nuotrauką. Toliau – daugiau juodųjų skylių stebėjimų, kurie leis susidaryti statistiškai reikšmingą vaizdą, kokie procesai vyksta prie jų.“
Paklaustas, kuo juodosios skylės yra išvis svarbu – ir kodėl verta jas tyrinėti – mokslininkas sako, kad tam yra bet kelios priežastys. „Pirma, tai yra ekstremalūs objektai, kurie padeda patikrinti reliatyvumo teoriją ir galbūt kada nors padės išvystyti dar geresnę teoriją apie Visatą. Antra, supermasyvios juodosios skylės, esančios galaktikų centruose, turi didelę įtaką visos galaktikos evoliucijai“.
Kosminis monstras
Nufotografuotosios juodosios skylės skersmuo – 40 milijardų kilometrų. Tai reiškia – tris milijonus kartų didesnė už Žemę.
Objekto masė 6,5 milijardo kartų didesnė už mūsų Saulės masę, o pats juodasis kosminis fotomodelis yra už 500 trilijonų kilometrų nuo Žemės.
Visą nuotraukos pristatymo įrašą galite pamatyti čia:
