Vienas tokio modelio trūkumas išryškėja skaičiuojant susidūrimo eigą skaitmeniniais modeliais. Jie prognozuoja, kad Mėnulis turėtų būti sudarytas daugiausiai iš Tėjos medžiagos, tačiau Mėnulio grunto mėginiai rodo, kad palydovo ir Žemės cheminė sudėtis yra praktiškai vienoda.
Dabar pasiūlytas galimas problemos sprendimas: susidūrimo metu Žemė galėjo būti dar nesuformavusi kietos plutos. Skysta magma smūgio metu įkaista daug labiau, nei kieta Tėja, todėl lengviau išlekia į orbitą ir gali formuoti Mėnulį.
Pagal naująjį modelį, apie 80% Mėnulio sudaro Žemės medžiaga ir tik 20% – Tėjos. Ankstesniuose modeliuose proporcijos buvo atvirkščios. Taigi naujasis rezultatas atrodo tikrai daug žadantis ir galintis išspręsti šiuo metu reikšmingiausią Mėnulio kilmės teorijų problemą.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Geoscience“.
