Tai buvo įdomūs laikai, aeronautikos technologijos vis vystėsi kaip patrakusios, ir pirmuosius zondų praskridimus pro Mėnulį nuo astronautų išsilaipinimo jame skyrė vos dešimtmetis.
Sovietinė pradžia
Modernieji Mėnulio tyrinėjimai prasidėjo 1959 m., kai ilgomis antenomis apsikaišęs sovietinis sferinis zondas „Luna 1“ (dar žinomas kaip „Svajonė“, rus. „Мечта“) išsiveržė iš Žemės gravitacijos lauko ir nors nepasiekė Mėnulio paviršiaus (kaip buvo planuota), bet praskriejo pro Žemės palydovą 6500 kilometrų atstumu. Zondo moksliniai prietaisai pirmieji užfiksavo, kad Mėnulis neturi magnetinio lauko.
Vėliau tais pačiais 1959 m. „Luna 2“ tapo pirmuoju žmogaus sukurti aparatu, kuris prisilietė prie Mėnulio – mokslinis aparatas rėžėsi į Mėnulį netoli Aristido, Archimedo ir Autoliko kraterių – o „Luna 3“ tapo pirmuoju įrenginiu, į Žemę persiuntusiu neryškias, išplaukusias bet tolimosios Mėnulio pusės nuotraukas.
Devyni NASA zondai „Ranger“, paleisti 1961-1965, mokslininkams pateikė nuotraukas, kuriose buvo matyti Mėnulio paviršius iš arti. „Ranger“ misijos priminė kamikadzes: zondai buvo sukurti taip, kad skriedami lygiagrečiai Mėnulio paviršiui, padarytų kuo daugiau nuotraukų, o savo egzistavimą užbaigtų įsirėždami į jį. Pirmasis amerikiečių kontaktas su Mėnuliu nutiko 1962 m., kai į jį įsirėžė „Ranger 4“ – deja, jis nukrito tolimojoje Mėnulio pusėje dar prieš tai, kai pavyko surinkti kokių nors mokslinių duomenų.
Tačiau po dvejų metų „Ranger 7“ praskrido virš Mėnulio ir per 15 minučių padarė daugiau nei 4000 nuotraukų. Nuotraukos iš kitų „Ranger“ misijų – daugiausia iš „Ranger 9“ – atskleidė Mėnulio paviršiaus ypatumus ir potencialius iššūkius ieškant vietos žmogaus išsilaipinimui.
1966 m. sovietų „Luna 9“ tapo pirmuoju aparatu, kuris švelniai (t. y. nesuduždamas) nusileido ant Mėnulio. Aparate buvo sumontuota ryšio įranga, tad jis taip pat persiuntė pirmąją Mėnulio panoramą, nufotografuotą paviršiaus lygyje. Tais pačiais metais startavęs „Luna 10“ tapo pirmuoju aparatu, sėkmingai skriejusiu orbita apie Mėnulį.
Pirmieji JAV kontroliuojami nusileidimai ant Mėnulio įvyko 1966-68 m., tai sėkmingai įvykdė „Surveyor“ programa. Šios programos zondai atsigabeno ir kameras, kurios leido įvertinti Mėnulio paviršiaus reljefą – bei įrangą, leidusią ištirti „dirvos“ pavyzdžius, taip atskleidžiat Mėnulio uolienų ir paviršiaus savybes.
1966 ir 1967 m. NASA paleido penkias „Lunar Orbiter“ misijas, kurių tikslas buvo suktis apie Mėnulį ir tyrinėti jo paviršių ruošiantis žmogaus išsilaipinimui. Šie zondai išfotografavo 99 proc. Mėnulio paviršiaus, tame tarpe – ir potencialias nusileidimo vietas. Šie zondai-robotai ir nutiesė taką netolimoje ateityje laukiančiam „mažam žingsneliui žmogui, bet dideliam žmonijos šuoliui“.
Žmonės Mėnulyje
1961 m. tuometinis JAV prezidentas Johnas F.Kennedy paskelbė, kad amerikietis iki artimiausio dešimtmečio dešimtmetį nusileis Mėnulyje. „Apollo“ programa buvo sukurta tam, kad saugiai nuskraidintų žmones į Žemės palydovą – ir sėkmingai pargrąžintų atgal. Per visą programą, kuri baigėsi 1972 m., Mėnulyje pabuvojo 12 žmonių – vien amerikiečiai.
1969 m. liepos 20 d. Neilas Armstrongas ir Edwinas „Buzzas“ Aldrinas tapo pirmaisiais žmonėmis, kurių pėdos palietė Mėnulį: jie nusileido Ramybės jūroje. To meto žurnalistai paskelbė, kad net ir po 500 metų žmonija laikys „svarbiausiu visų laikų įvykiu“.
Kiekviena misija, sekusi po „Apollo 11“, įveikdavo vis naujus kosminių kelionių ir Mėnulio tyrimų iššūkius. Vos po keturių mėnesių nuo pirmųjų žmogaus žingsnių Mėnulyje startavo „Apollo 12“, kurios tikslas buvo toliau tirti Žemės palydovo paviršių, bet dideliu laimėjimu tapo ir daug tikslesnis nusileidimas.
„Apollo 13“ pasisekė ne taip gerai: misija vos išvengė katastrofos, kai 1970 m. skrydžio metu sprogo deguonies bakai. Įgula buvo priversta nutraukti misiją ir įtempti visas jėgas, kad sugrįžtų į Žemę gyvi – apie tai sukurtas ir dramatiškas vaidybinis filmas.
Trečiasis žmonių nusileidimas ant Mėnulio įvyko 1971 m. sausį ir jo metu misijos vadas Alanas Sheppardas pasiekė rekordą: pėsčiomis įveikė didžiausią atstumą Mėnulio paviršiuje – 9000 pėdų (arba 2,74 km).
1971 m. pakilusi „Apollo 15“ tapo pirma iš trijų misijų, kurios Mėnulyje išbuvo ilgiau. Misijos nariai surinko šimtus kilogramų Mėnulio uolienų pavyzdžių, ir pirmuoju mėnuleigiu įveikė daugiau nei 27 km.
„Apollo 16“ ir „Apollo 17“ tapo paskutinėmis misijomis, į Mėnulį nugabenusios žmones, o Rusijos „Luna-24“ – paskutiniuoju aparatu, XX a. nusileidusiu ant Mėnulio paviršiaus.
Sugrįžimas į Mėnulį
Pasibaigus Šaltajam karui, dėmesys Mėnuliui sumažėjo, ir Mėnulio tyrimų programos buvo nutrauktos. Kosminės politikos ekspertas Johnas Logsonas sako, kad tam paprasčiausiai nebuvo mokslinės priežasties: „Apollo“ misijos iš viso pririnko apie 380 kilogramus Mėnulio uolienų, ir kai kurios iš jų dar iki šiol nėra ištirtos.
Bet 1994 m. susidomėjimas Mėnuliu sugrįžo. Bendra NASA ir JAV Strateginės gynybos iniciatyvos organizacijos misija „Clementine“ išfotografavo Mėnulio paviršių kitu spektru, nei vien regimoji šviesa – t. y. ultravioletiniu ir infraraudonuoju spektru – ir ištyrinėjus daugiau nei 1,8 mln. skaitmeninių nuotraukų, buvo atrasta, kad kai kuriuose Mėnulio krateriuose gali būti ledo.
1999 m. „Lunar Prospector“ patvirtino „Clementine“ spėjimą: ledo Mėnulio ašigaliuose tikrai yra. Misijos pabaiga buvo įsimintina: zondas specialiai rėžėsi į Žemės palydovo paviršių, tikintis kad susidūrimas išmes į paviršių daleles, kuriose bus aptikta ledinio vandens pėdsakų – bet nieko tokio nebuvo pastebėta.
2009 m. „Lunar Reconaissance Orbiter“ sukūrė didelės raiškos Mėnulio žemėlapius, o taip pat ant jo paviršiaus užfiksavo superžemas temperatūras: -238°C.
Naujieji laikai
Paskutiniu metu Mėnulio tyrimų ėmėsi Kinija ir Izraelis. Po 37 metų pertraukos, Kinija prisijungė prie JAV ir Rusijos kaip valstybė, kurios įranga nusileido artimojoje Mėnulio pusėje: mėnuleigis „Yutu“ Mėnulio paviršių palietė 2013 m.
O 2019 m. sausį Kinijos nusileidimo modulis „Chang`e-4“ nusileido tolimojoje Mėnulio pusėje – ir tapo pirmuoju įrenginiu, kuris ten nusileido sėkmingai bei planuotai.
Izraelio kosminis laivas „Beresheet“ sukosi apie Mėnulį 2019 m. ir pabandė nutūpti, bet nusileidimo metu, deja, sudužo. Ir nors tokia misijos pabaiga nedžiugina, vis dėlto ji buvo reikšminga tuo, kad tai buvo pirmoji privati misija, dar ir nuskraidinta į kosmosą privačia raketa – „SpaceX“ „Falcon 9“.
O vieną dieną turbūt sulauksime ir privačios žmogaus kelionės į Mėnulį. „Amazon“ vadovas Jeffas Bezosas, įkūrę kompaniją „Blue Origin“ paskelbė tikslą sugrįžti į Mėnulį, įkurti ten bazę, kad žmonės Žemės palydove galėtų gyventi ir dirbti. Kompanijos raketa „New Glen“ pakilti žada 2021 m., ir tai gali prisidėti prie NASA tikslo sugrąžinti žmogų į Mėnulį 2024-aisiais.
