Gyvybė kitose planetose: gali būti, kad greitai ją atrasime

Paukščių Take yra daugybė planetų, bet gyvybei tinka toli gražu ne visos. Įprastai, kalbant apie tinkamumą gyvybei, išskiriama „gyvybinė zona“ aplink žvaigždę, kurioje esančių planetų paviršiaus temperatūra tinkama skystam vandeniui egzistuoti. Bet toks skirstymas yra labai primityvus, nes neatsižvelgia į daugybę kitų galimai reikšmingų parametrų – tokių kaip žvaigždės aktyvumas, planetos atmosfera ir panašiai.

Dabar pirmą kartą planetų tinkamumas gyvybei išnagrinėtas atsižvelgiant į atmosferų cheminę sudėtį bei naudojant trimačius klimato modelius.<br>123RF nuotr. 
Dabar pirmą kartą planetų tinkamumas gyvybei išnagrinėtas atsižvelgiant į atmosferų cheminę sudėtį bei naudojant trimačius klimato modelius.<br>123RF nuotr. 
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Jan 4, 2020, 10:34 PM, atnaujinta Jan 6, 2020, 9:09 AM

Dabar pirmą kartą planetų tinkamumas gyvybei išnagrinėtas atsižvelgiant į atmosferų cheminę sudėtį bei naudojant trimačius klimato modelius. Gautieji rezultatai daugeliu atžvilgių yra panašus į ankstesnių, paprastesnių modelių rezultatus, tačiau skiriasi keliais svarbiais aspektais.

Pirmasis – nustatyta, kad vandens garavimas iš planetos labai priklauso nuo žvaigždės aktyvumo. Jei planeta iš žvaigždės gauna panašiai ultravioletinės spinduliuotės, kaip Žemė iš Saulės, vanduo iš jos garuoja labai lėtai. Tačiau vos tik UV srautas sustiprėja 60% ar daugiau, vandens garai pajėgia sukurti nekontroliuojamą šiltnamio efektą; tada didžioji dalis planetos vandens gali išgaruoti per mažiau nei milijardą metų.

Pastaroji situacija gali būti dažna planetose, kurios skrieja mažų žvaigždžių gyvybinėse zonose. Kitas svarbus rezultatas – didelis vandens garų kiekis atmosferoje naikina ozono sluoksnį, nes ozonas lengvai sureaguoja su atmosferoje esančiu vandeniliu. Taigi planetų, kuriose yra daug vandens, paviršius yra menkai apsaugotas nuo žalingos žvaigždės spinduliuotės.

Abu šie efektai mažina tikimybę, kad prie mažų žvaigždžių esančios uolinės ar vandeninės planetos bus tinkamos gyvybei. Šias prognozes bus įmanoma patikrinti, kai darbą pradės James Webb kosminis teleskopas: jis galės išmatuoti planetų atmosferų spektrus pakankamai tiksliai, kad užfiksuotų ten esančius vandens garus arba ozoną. Tyrimo rezultatai arXiv.

Sezoniniai Marso atmosferos pokyčiai

Marso atmosferą daugiausiai sudaro anglies dvideginis, taip pat yra po kelis procentus azoto ir argono. Maždaug 0,16% atmosferos sudaro deguonies molekulės, o kitų elementų ir junginių – daug mažiau. Visų jų gausa ir bendras atmosferos slėgis svyruoja, keičiantis metų laikams: žiemą anglies dvideginis sušąla į ledą, todėl atmosferos slėgis nukrenta, vasarą ledas išgaruoja ir slėgis pakyla. Kitų elementų gausa kinta atitinkamai – vasarą jų tankis šiek tiek išauga, žiemą – sumažėja.

Praeitą savaitę pristatyti beveik penkerių metų (trejų Marso metų) atmosferos stebėjimų duomenys, surinkti Curiosity marsaeigio SAM (Sample Analysis on Mars) instrumentu. Azoto ir argono tankis, kaip ir tikėtasi, svyruoja panašiai kaip ir visas atmosferos slėgis, tik atsilikdamas keliomis dešimtimis dienų, nes atmosferai reikia laiko išsimaišyti tarp ašigalių, kur vyksta didžiausi slėgio pokyčiai, ir kitų paviršiaus vietų. O štai deguonies tankis kinta ne visai taip, kaip prognozuota. Vėlyvą pavasarį bei pusę vasaros deguonies tankis dažnai yra didesnis, nei galima spręsti pagal kitų sudedamųjų dalių tankį, o vidury žiemos – mažesnis.

Kodėl taip yra – neaišku. Greičiausiai kažkokie paviršiuje vykstantys procesai skirtingais metų laikais išskiria daugiau deguonies arba jį sugeria. Tai gali būti ir geologiniai, ir biologiniai procesai – nors tvirtų gyvybės požymių Marse nėra aptikta, įvairių įtarimų kilo ne kartą. Vienas iš pagrindinių įtarimų yra metano gausos pokyčiai atmosferoje; įdomu, kad jie neblogai koreliuoja su deguonies pokyčiais, nors tą galbūt galima paaiškinti tiesiog bendromis atmosferos slėgio variacijomis. Tolesni deguonies ir metano pokyčių atmosferoje tyrimai prisidės prie geresnio supratimo apie sąlygas gyvybei šiandieniniame Marse. Tyrimo rezultatai publikuojami JGR Planets.

Jezero kraterio paviršiaus lobynai.

Naujausias NASA marsaeigis „Mars 2020“į Raudonąją planetą išskris šiemet, o nusileis 2021 metų vasarį. Jo nusileidimo vieta – Jezero krateris, kuriame matoma senovinės upės delta bei kadaise egzistavusio ežero pėdsakai.

Naujame tyrime pristatyta detaliausia kraterio paviršiaus struktūrų ir cheminės sudėties analizė, atlikta remiantis „Mars Reconnaissance Orbiter“ duomenimis. Jau seniau buvo žinoma, kad krateryje yra daug karbonatų – tai buvo viena iš pagrindinių jo pasirinkimo priežasčių – bet dabar paaiškėjo, kad kai kur karbonatų koncentracija yra gerokai didesnė, nei manyta.

Jame yra nuosėdų juostų, kurios greičiausiai žymi kadaise egzistavusio ir po truputį nusekusio ežero krantą. Tokios karbonatų nuosėdos Žemėje dažnai turi daugybę fosilijų. Tarp tų fosilijų dažnai pasitaiko stromatolitai – melsvabakterių fosilijų sluoksniai. Aišku, nėra jokios garantijos, kad panašių fosilijų yra ir Marse, bet tokios vietos, kaip Jezero krateris, yra tinkamiausios fosilijų paieškoms.

Taip pat upės deltoje aptikta hidruotų silikatų – tai vėlgi mineralai, kuriuose Žemėje randama mikroorganizmų fosilijų. Net jei gyvybės pėdsakų Marse nerasime, Jezero kraterio paviršiaus mineralai turėtų suteikti daugybę žinių apie Marso atmosferos pokyčius tolimoje praeityje. Tyrimo rezultatai publikuojami Icarus.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.