Jo pavadinimas – 2020 CD3, ir tai – daugmaž 1,9-3,5 m skersmens C klasės asteroidas.
Erdvė netoli Žemės – tai sąlyginai „intensyvaus eismo“ zona, kur zuja daug asteroidų. Tikslus jų skaičius čia nežinomas (spėjama, kad jų gali būti ir milijonai), bet iki šios savaitės vidurio atrastų ir patvirtintų tėra 22 211.
Taip yra todėl, kad jie yra tikrai maži, nežinoma, kur tiksliai jie yra (taigi, nežinoma ir kur jų tiksliai ieškoti), ir paprastai jie neatspindi daug šviesos.
Žinoma, galima pamanyti, kad aplinkui esant tiek asteroidų, Žemės gravitacija juos visada pasigauna. Tiesą sakant, taip ir yra – tik dauguma jų neišsilaiko orbitoje taip ilgai, kad taptų minimėnuliais, rašo „Science Alert“.
Tokie „sugauti“ asteroidai arba nukryosta į Žemės atmosferą, kur galiausiai tampa daugiau ar mažiau įspūdingomis „krentančiomis žvaigždėmis“ – arba pabėga į tokią orbitą, kur galiausiai jų greitis dažniausiai nukreipia juos tolyn nuo mūsų planetos.
Tik nedidelis praskrendančių kosminių uolų skaičius tampa minimėnuliais. Remiantis 2012 m. superkompiuteriu atliktu modeliavimu, simuliavusiu 10 milijonų virtualių asteroidų, tik 18 000 iš jų simuliacijoje įkliuvo Žemės orbitoje.
Taigi, tokie minimėnuliai yra ne tik sunkiai pastebimi, bet ir labai reti. Kaip teigia CSS astronomas Kacperas Wierzchosas, „tai yra tik antrasis žinomas asteroidas, skriejantis orbita aplink Žemę po 2006 RH120, kuris taip pat buvo atrastas „Catalina Sky Survey“. Pastarasis aplink Žemę sukosi maždaug metus nuo 2006 iki 2007 m.
Taigi, 2020 m. CD3 yra svarbus atvejis. Ne tik todėl, kad dėl savo retumo tampa įžymybe, bet todėl, kad minimėnuliai suteikia puikią progą tirti asteroidus.
Erdvėlaivio siuntimas į asteroidus yra brangus ir daug laiko reikalaujantis darbas – ir skirsti dažnai tenka didelius atstumus. Bet jei asteroidas tiesiog sukasi aplink Žemę – viskas daug paprasčiau.
Tačiau yra ir bloga naujiena – panašu kad 2020 CD3 atveju tyrimams nebeturime laiko. Remiantis orbitos modeliavimu, šis minimėnulis paliks Žemės orbitą dar iki balandžio mėnesio. Vis dėlto gali būti, kad tokia simuliacija yra neteisinga – tad mokslininkai stebi šį dangaus kūną ir toliau.
Bet kokiu atveju, tirdami keistą mūsų minimėnulio orbitą mes galime daugiau sužinoti apie tai, kaip šiuos objektus pasigauna Žemė – ir kaip geriau jų ieškoti ateityje.
Lrytas.lt primena, kad nors mes Mėnuliu esame įpratę vadinti tik didžiausią Žemės palydovą, iš tiesų mėnulių – natūralių kosminių planetų palydovų (ar net ir mėnulių palydovų), judančių stacionaria orbita, gali būti įvairaus dydžio ar albedo (albedas – santykinis dydis, rodantis kiek procentų spinduliuotės atspindi paviršius ar kūnas). Pavyzdžiui, Saturnas turi 82 mėnulius, o Jupiteris – 79.
