Šis atradimas dar sustiprino kalbas, kad Dėmės gyvavimas eina į pabaigą. Vis dėlto gali būti, jog tokia interpretacija nėra teisinga, o Dėmė turėtų gyventi dar labai ilgai. Naujo tyrimo autorių teigimu, dėmės – kaip ir bet kokio kito atmosferinio sūkurio – vystymasis priklauso nuo dviejų pagrindinių dydžių: regiono, kuriame medžiagos sūkuringumas reikšmingai skiriasi nuo aplinkos, spindulio – bei regiono, kuriame medžiaga gali skrieti aplink sūkurį, spindulio.
Realiuose sūkuriuose antrasis regionas yra didesnis už pirmąjį, o regimosios sūkurio savybės priklauso nuo regionų dydžių santykio. Jei „uždaro skriejimo“ regionas yra daug didesnis už „anomalaus sūkuringumo“ regioną, nauja medžiaga gali ramiai prisijungti prie sūkurio. Bet jei regionų spinduliai tampa panašūs, medžiaga, krentanti į sūkurį, yra sustabdoma ir išmetama lauk.
Būtent tokius išmetamus debesis ir matė astronomai praėjusių metų gegužę – bet jų egzistavimas nebūtinai reiškia, kad dėmė nyksta. Tiesiog gali būti, kad pasikeitė jos konfigūracija. Beje, nei vienas iš svarbiųjų atstumų nesutampa su dėmę dengiančių debesų sluoksnio spinduliu, taigi šie pokyčiai gali įvykti be jokio akivaizdžiai matomo pėdsako.
