Šis skaičius remiasi prielaida, kad gyvybė Žemėje daugiau ar mažiau atspindi tai, kaip gyvybė vystosi bet kurioje kitoje uolinėje planetoje, esančioje tinkamu atstumu nuo tinkamos žvaigždės, ir tai trunka maždaug 5 milijardus metų. Jei ši prielaida yra teisinga, žmonija mūsų galaktikoje gali būti ne visiškai viena – tačiau bet kokie kaimynai tikriausiai yra per toli, kad kada nors juos sutiktume.
Kita vertus, ši prielaida, kad gyvybė visur vystysis tokia pačia tvarka, kaip ir čia Žemėje, yra labai drąsi, sako SETI instituto Kalifornijoje vyresnysis astronomas Sethas Shostakas, kuris naujajame tyrime nedalyvavo. Tai reiškia, kad skaičiavimų tikslumas gali būti klaidinantis.
„Jei sušvelninsite tas drąsias prielaidas, šie skaičiai gali tapti bet kokiais, kokiais tik norite“, – portalui „Live Science“ pasakojo S.Shostakas.
Tolimi kaimynai
Be abejo, atsakymas į klausimą, ar žmonės Visatoje yra vieniši, yra nežinomas. Tačiau 1961 m. astronomas Frankas Drake'as pristatė būdą apskaičiuoti tokio dalyko tikimybėms. Ši formuluotė, vadinama Drake'io lygtimi, nurodo kintamuosius, kurie nustato, ar žmonės gali rasti intelektualią nežemišką gyvybę (arba ar tokia gyvybė gali atrasti žmoniją): vidutinį naujai susiformuojančių žvaigždžių kiekį galaktikoje, kiek iš tų žvaigždžių turi planetas, keliose iš tų planetų susiformuoja ekosistemos ir jau visiškai maža dalis – keliose iš tų ekosistemų išsivysto gyvybė.
Toliau – dalis planetų, kuriose gimsta protas (o ne tiesiog, sakykime, nežemiški dumbliai). Dar toliau lygtis kalba apie protingą nežemišką gyvybę, kuri sukuria komunikaciją, pastebimą iš kosmoso (pavyzdžiui, į šią kategoriją žmonija patenka todėl, kad jau apie šimtą metų komunikacijai naudoja radijo bangas).
Galutiniu kintamuoju tampa vidutinė komunikuojančios civilizacijos gyvavimo trukmė. Paukščių tako galaktikos amžius – apie 14 milijardų metų. Jei pačios intelektualiausios komunikuojančios civilizacijos išgyvena kelis šimtmečius, tikimybė, kad vienos tokios gyvavimo laikas persidengs su žemiškąja civilizacija, yra pakankamai nedidelė.
Be to, išspręsti Drake’o lygties neįmanoma dėl to, nes daugumos kintamųjų reikšmių tiesiog nežinome. Bet Nottinghamo universiteto astrofizikas Christopheris Conselice'as ir jo kolegos nusprendė pritaikyti lygčiai naujus duomenis, kuriuos žmonija dabar jau turi apie žvaigždžių susidarymą ir egzoplanetų egzistavimą. Savo išvadas jie birželio 15 d. paskelbė „Astrophysical Journal“.
„Toks tyrimas prieš kelerius metus dar nebūtų buvęs įmanomas“, – portalui „Live Science“ sakė C.Conselice'as.
Mokslininkų komanda apskaičiavo žvaigždžių amžiaus pasiskirstymą Paukščių Take, atrinkdama tas, kurioms yra bent 5 milijardai metų – taigi, tokias, prie kurių, manoma, galėtų gyventi žmogiško pavyzdžio civilizacija. Jie nustatė, kad 97 proc. Paukščių Tako žvaigždžių yra senesnės nei 5 milijardų metų. Mūsų Saulės sistema, būdama 4,5 milijardo metų, yra santykinė galaktikos naujokė, sako C.Conselice’as – tad logiška, kad daugelis Paukščių Tako žvaigždžių yra senesnės.
Tada tyrėjai apskaičiavo žvaigždžių, kurios yra pakankamai tankios ir stabilios, kad galėtų išlaikyti planetų sistemas, skaičių. Trečdalis žvaigždžių, senesnių nei 5 milijardai metų, atitiko tokią charakteristiką. Tada, pasinaudodami tuo, ką astronomai jau dabar žino apie egzoplanetų pasiskirstymą, tyrėjai įvertino uolėtų planetų skaičių tų žvaigždžių gyvenamosiose zonose.
Jie taip pat apskaičiavo, kurios žvaigždės yra pakankamai turtingos metalais, kad apie jas suktųsi planetos su tokiais elementais, kokių gali prireikti pasidaryti, tarkime, radijo siųstuvui. Pagaliau jie nustatė žemiausią komunikuojančios civilizacijos egzistavimo laiko ribą: remiantis ligšioliniu Žemės radijo ryšio technologijos amžiumi, buvo pasirinktas 100 metų laikotarpis.
Rezultatas? Jei gyvybė kitose planetose vystosi panašiai kaip ir Žemėje, šiandien Paukščių take egzistuoja 36 intelektualios ir komunikuojančios nežemiškos civilizacijos. Tiesa, šiame įvertinime yra netikrumo: realiai skaičius varijuoja nuo keturių civilizacijų iki 211. Ir jei svetimos civilizacijos visame Paukščių Take pasiskirsto daugmaž tolygiai , mūsų artimiausia kaimynė nuo mūsų turėtų būti nutolusi už 17 000 šviesmečių.
Tai reiškia, kad kontakto tikimybė mažai tikėtina. Mokslininkai apskaičiavo, kad jei norėtume priimti jų signalus, teoretinė ateivių civilizacija turėtų transliuoti juos maždaug 3060 metų. Tai reiškia, kad užmegzti ir palaikyti abipusį pokalbį su tokia civilizacija, žmonijai (ir ateiviams) truktų 6120 metų.
Įvairios galimybės
Tačiau egzistuoja ir labiau optimistiniai kontakto scenarijai. Jei, pavyzdžiui, gyvybė gali vystytis bet kada po 5 milijardų metų, bet nebūtinai iškart po 5 milijardų metų nuo planetų sistemos susikūrimo, Paukščių Take galimų civilizacijų skaičius padidėja iki maždaug 928. Šiuo atveju kontaktui užmegzti civilizacija turėtų komunikuoti vos 1030 metų.
Šių skaičių problema yra ta, kad tyrimo autoriai kai kurias Drake'o lygties vietas užpildė astronominiais duomenimis, be didesnių diskusijų praignoruodami keletą sudėtingiausių, prieštaringiausiai vertinamų kintamųjų, sako S.Shostakas.
Ar gyvybė iš tikrųjų vystosi bet kurioje uolėtoje planetoje, esančioje į Saulę panašios žvaigždės gyvenamojoje zonoje? Ar tikrai tikėtina, kad protinga gyvybė išties pasirodys maždaug po 4,5 milijardo metų nuo planetos susikūrimo?
Juk galiausiai, jei atsitiktinis asteroidas prieš 66 milijonus nebūtų išnaikinęs dinozaurų, juk protingos gyvybės evoliucijos tvarkaraštis Žemėje būtų buvęs gerokai kitoks.
O turbūt labiausiai ribojantis kintamasis, anot S.Shostako, yra prielaida, kad komunikuojanti civilizacija signalus perduoda tik šimtmetį. Toks dalykas atrodo pesimistiškai net ir žmonių civilizacijai, kuriai būdingi nuolatiniai karai – nes juk nepanašu, kad per artimiausius porą mėnesių nustosime naudoti radijo bangas, pastebi mokslininkas.
Atsakymas į Drake'o lygtį „labai priklauso nuo gyvybės išsivystymo tikimybės planetoje, nuo [protingos gyvybės] vystymosi planetoje bei nuo [protingos gyvybės] egzistavimo laiko, – „Live Science“ teigia S.Shostakas. – Visa tai yra svarbūs dalykai, kurie galėtų smarkiai pakoreguoti atsakymą“.
C.Conselice’as teigia, kad šie skaičiavimai yra būdas suprasti žmonijos egzistavimą ir jos ateitį. Jei galaktikoje pasirodys daugiau civilizacijų, nei prognozuoja naujieji skaičiavimai, tai reiškia, kad arba gyvenimas gali vystytis daug platesnėmis sąlygomis, nei jas žinome iš žemiškosios patirties, arba tai reiškia, kad civilizacijos paprastai gyvuoja daug ilgiau nei ligšiol mūsiškė.
„Jei civilizacijų rastume daug, tai būtų geras ženklas, kad mūsiškė gali turėti labai ilgą gyvenimą“, – sako mokslininkas.
Kita vertus, jei nežemiškos gyvybės paieškos ir toliau bus bevaisės, tai gali reikšti, kad gyvybė išsivysto tik išties retai – arba atsiradus civilizacijai ji būna linkusi greitai save sunaikinti. Ko gero, prieš kelis milijardus metų Paukščių takas buvo gana triukšmingas ir kunkuliuojantis gyvybe, bet nuo to laiko tos gyvybės kibirkštys užgeso. Galų gale, pasak S.Shostako, yra tik vienas būdas sužinoti.
„Publikuoti teisingus skaičiavimus, kiek ateivių bendruomenių yra galaktikoje, pavyks tik tada, kai jau atrasime vieną ar dvi“, – sako mokslininkas.
