Šis reiškinys vadinamas žiediniu saulės užtemimu. Tai atsitinka, kai Mėnulis savo orbitoje būna toliausiai nuo Žemės, todėl mūsų danguje Saulės atžvilgiu atrodo mažesnis.
Toks palyginus nedidelis dydžio skirtumas yra tai, kas skiria žiedinį užtemimą nuo visiško Saulės užtemimo – kai Mėnulio (kurio spindulys yra apie 1800 kilometrų) buvimas arčiau Žemės sukuria iliuziją, kad jis yra beveik tokio paties dydžio, kaip kur kas didesnė Saulė (kurios spindulys yra apie 696 000 kilometrų).
Stulbinantį – ir neįprastą – žiedinio užtemimo pavyzdį 2013 m. vakarų Australijoje pavyko užfiksuoti fotografui Colinui Leggui ir studentui astronomui Geoffui Simsui:
Deja, šįkart Saulės užtemimo negalėsime stebėti Lietuvoje. Ryškiausiai jis matysis Konge, Centrinės Afrikos Respublikoje, Etiopijoje, Pakistane, Indijoje ir Kinijoje. Dalinis užtemimas bus matomas pietryčių Europoje, Rusijoje, didelėje Azijos dalyje (Kazachstane, Mongolijoje), šiaurinėje Australijoje, didesniojoje Afrikos dalyje, Ramiajame ir Indijos vandenynuose.
Paties užtemimo piko metu Mėnulis užstos 99,4 proc. Saulės – tuo metu Mėnulis bus virš šiaurės Indijos.
Keli šaltiniai yra suplanavę tiesiogines įvykio transliacijas: užtemimą realiu laiku galima bus stebėti per „Time and Date“ ir „Virtual Telescope Project“. Užtemimas prasidės sekmadienio rytą, 6 val. 45 min. Lietuvos laiku ir truks iki 15 val. 34 min. Lietuvos laiku.
Paskutinį kartą žiedinis Saulės užtemimas vyko 2019 m. pabaigoje. Kitą kartą jis vyks 2021 birželio 10 d., tada jis (kaip dalinis) matysis ir Lietuvoje.
Birželio saulėgrįža – tai ženklas švęsti vasarą Šiaurės pusrutulyje ir žiemą.
Kartais klaidingai įsivaizduojama, kad Saulėgrįža yra visa diena, nors iš tiesų – konkretus momentas.
„Saulėgrįža yra momentas, kai Žemės ašis pasisukusi labiausiai į Saulę – tai yra vienas konkretus laiko taškas“, – aiškina astrofizikos daktaras ir populiariausio Lietuvoje astronomijos tinklaraščio „Konstanta 42“ autorius, astrofizikos daktaras Kastytis Zubovas.
Šiemet tas momentas nutiks birželio 21 d., sekmadienį, 44 minutę po vidurnakčio Lietuvos laiku.
Viena įdomybė – kiekvienais metais vasaros saulėgrįža (kaip ir žiemos, bei abu lygiadieniai) įvyksta šešiomis valandomis vėliau, nei praėjusiais metais – nes iš tiesų Žemės metų trukmė yra 365 ir 1/4 paros. Per keliamuosius metus šis skirtumas ištaisomas.
Beje, daug kam pasirodys keista ir neįprasta, bet per vasaros saulėgrįžą Žemė yra ne arčiausiai, bet kaip tik toliausiai nuo Saulės.
Saulėgrįža buvo ypatingas reiškinys dar neolito laikų žmonėms, maždaug 9 500 m. pr.m.e.
Senovės Egipte saulėgrįža reiškė naujuosius metus – ten saulėgrįžos metu danguje pasirodydavo Sirijaus žvaigždė. Tuo metu žmonės manė, kad dėl šios žvaigždės patvinsta Nilo upė, kuri yra svarbi žemdirbystei. Dėl to egiptiečiai tikėjo, kad šios žvaigždės pasirodymas danguje reiškia naujuosius metus.
Romos laikais terminas „solstitium“ buvo naudojamas apibūdinti vidurvasarį Romos respublikoje maždaug 100 m. pr.m.e. Šis žodis susideda iš dviejų dalių: „sol“, reiškiančio Saulę ir „stitium“ reiškiančio sustojimą, stovėjimą. Šis terminas pasirinktas dėl to, kad prieš pakeičiant kryptį Saulė tarsi sustoja.
Beje, pasakojama, kad saulėgrįža kadaise padėjo apskaičiuoti ir Žemės perimetrą. Senovės graikų geografas Eratostenas žinojo, kad Syene mieste (dabartinis Asuanas, Egiptas) saulėgrįžos dienos vidurdienį Saulė yra tiesiai virš galvos ir daiktai tada nemeta jokio šešėlio. Todėl už 800 km esančiame Aleksandrijos mieste saulėgrįžos dienos vidurdienį jis įsmeigė matavimo lazdą ir išmatavo jos metamą šešėlį, o pagal tai – ir Saulės spindulių kritimo kampą: gavosi 7 laipsniai, o tai yra 1/50 apskritimo perimetro.
Traktuodamas, kad Žemė yra apvali ir žinodamas atstumą tarp Syene ir Aleksandrijos, jis ir apskaičiavo Žemės perimetrą.
Šiais laikais teigiama, kad taip skaičiuodamas jis suklydo tik apie 1 proc. (nes, kaip žinia, Žemės rutulys nėra tobulo rutulio formos).
Tačiau mokslui tai kartu ir liūdna data: būtent 1633 m. saulėgrįžos dieną Galileo Galilei’us buvo priverstas atsiimti savo pareiškimą, kad Žemė sukasi aplink Saulę – ir net tą padarius, jis visą likusį gyvenimą turėjo praleisti namų arešto sąlygomis.
Saulėgrįža Lietuvoje
Etnologai teigia, kad Lietuvoje ikikrikščionišku laikotarpiu saulėgrįžos metu buvo švenčiama Rasų šventė, rašytiniuose šaltiniuose apie jas pirmąkart užsimenama 1372 m. Tačiau teigiama, kad dabar jau beveik neįmanoma atrasti autentiško baltiško saulėgrįžos šventės pavadinimo, nes Rasos šventės, Kupolės ir kiti pavadinimai yra jau krikščioniškų laikų paveldas.
Stasio Gutauto knygoje „Lietuvių liaudies kalendorius“ rašoma, kad S.Daukantas (1793-1846 m.) šią šventę vadinęs vainikų švente arba viešėmis ir tvirtinęs, kad seniau ji buvo pradedama švęsti birželio 14 d., o švenčiama ji būdavo 14 dienų.
Išplitus krikščionybei, Rasos sutapatintos su šv. Jono diena (birželio 24 d).
