„Saulei yra šiek tiek mažiau nei 5 mlrd. metų, – sakė Smithsono Astrofizikos observatorijos ir Harvardo koledžo observatorijos įkurto Astrofizikos centro astrofizikė Paola Testa. – Tai daugmaž vidutinio amžiaus žvaigždė – ta prasme, kad jos gyvavimo trukmė turėtų būti apie 10 mlrd. metų“.
Kai Saulė sudegins didžiąją dalį savo branduolyje esančio vandenilio, ji pereis į kitą – raudonosios milžinės – fazę. Pasak NASA, maždaug po 5 mlrd. metų Saulė nustos gaminti šilumą branduolių sintezės būdu, o jos branduolys taps nestabilus ir susitrauks. Tuo tarpu išorinė Saulės dalis, kurioje vis dar bus vandenilio, plėsis ir vėsdama švytės raudonai. Šis plėtimasis palaipsniui praris kaimynines Saulės planetas – Merkurijų ir Venerą – ir taip sustiprins Saulės vėjus, kad šie sunaikins Žemės magnetinį lauką bei nuplėš jos atmosferą.
Žinoma, tai bus beveik neabejotinai bloga žinia bet kokiai tuo metu mūsų planetoje dar likusiai gyvybei – jei tik ji išgyvens 10 proc. padidėjusį Saulės ryškumą, kuris, kaip teigiama 2014 m. žurnale „Geophysical Research Letters“ paskelbtame tyrime, per 1-1,5 mlrd. metų išgarins Žemės vandenynus.
Per keletą milijonų metų nuo šio pradinio išsiplėtimo, tikėtina kad Saulė „suės“ ir uolėtus Žemės likučius, teigiama 2008 m. žurnale „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society“ paskelbtame tyrime.
Tada mūsų žvaigždė pradės naudoti vandenilio sintezės metu likusį helį į anglį ir deguonį, kol galiausiai suirs iki savo branduolio, o išoriniuose sluoksniuose paliks vadinamąjį planetinį ūką – švytintį likusios karštos plazmos apvalkalą, kuris susitrauks iki neįtikėtinai tankios, gerokai karštesnės Žemės dydžio žvaigždės, vadinamos baltąja nykštuke. P.Testa sako, kad ūkas bus matoma tik apie 10 000 metų – kosminiais mastais tai yra akimirksnis. Po to Saulės liekanos trilijonus metų vės, kol galiausiai taps nespinduliuojančiu objektu.
Norėdami nustatyti tokį Saulės ir visų jos santykinės masės žvaigždžių tikėtiną gyvavimo trukmę, mokslininkams reikėjo išsiaiškinti, kaip Saulė išskiria energiją – o tai buvo sudėtinga, kol nebuvo galima įvertinti branduolių sintezės, vykstančios Saulės masėje.
„Daug mokslo žinių yra palyginus naujos, kaip ir praėjusiame šimtmetyje, nes neatsiejama žvaigždės veikimo suvokimo dalis yra branduolinių reakcijų ir branduolių sintezės perpratimas“, – teigia P.Testa, kuri tyrinėja rentgeno spinduliuotės – pavyzdžiui, Saulės žybsnių – emisijų mechanizmus ir procesus išoriniuose Saulės atmosferos sluoksniuose. „Iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio viena pagrindinių idėjų, kaip veikia žvaigždės, buvo ta, kad energija gaunama tik iš gravitacinės energijos“, – pasakoja mokslininkė.
Kai astronomai ir astrofizikai geriau suprato branduolių sintezę, jie galėjo sukurti išsamesnius žvaigždžių gyvavimo modelius, kurie buvo susieti su keliose žvaigždėse stebėtų emisijų duomenimis.
„Surinkę daug įvairios informacijos iš daugybės skirtingų žvaigždžių, astronomai ir astrofizikai galėjo sukurti žvaigždžių evoliucijos modelį, – aiškina P.Testa. – Tai leidžia mums gana tiksliai atspėti, koks yra Saulės amžius“.
Šį amžių – maždaug 4,6-4,7 mlrd. metų – patvirtina ir radioaktyvusis seniausių žinomų meteoritų, kurie susidarė toje pačioje žvaigždžių ūko, dujų ir dulkių sūkuryje, iš kurio susiformavo Saulė ir Saulės sistemos kūnai, datavimas.
Pasinaudoję šiomis priemonėmis mokslininkai gerai supranta, kada Saulės galiausiai išdegs ir išblės.
Parengta pagal „Live Science“.
