Kartais astronomija gali nustebinti. Kaip pavyzdį paimkime mažytę kometą – ji labai blanki, tad norint ją pamatyti, reikia naudotis teleskopu – tačiau 1995 m. ji netikėtai pašviesėjo ir tapo matoma plika akimi.
Ir gegužės pabaigoje būtent dėl šios mažytės kometos gali vykti įdomūs dalykai. Minėtą naktį gali prasidėti naujas meteorų lietus, vadinamas tau heraklidais – ir jis gali patekti į geriausią kasmetinį meteorinių reginių sąrašą. Bėda tik ta, kad šįkart Lietuvoje jo pamatyti nepavyks: tuo metu Lietuvoje jau bus rytas, kurio šviesoje meteorų nebesimatys. Tačiau perskaitę šiuos žodžius, neužverkite šio straipsnio: vis dėlto šio dangaus reiškinio istorija tikrai labai neįprasta, o galbūt ateityje Lietuva dar ir turės galimybę išvysti tokį reginį.
O tie, kuriems laimė galbūt nusišypsos, tikėtina, galės tapti kai ko nepaprasto liudininkais – galbūt tai bus vienas įspūdingiausių meteorų srautų per pastaruosius 20 metų. Paskutinį kartą tokį įdomų reginį pasaulis stebėjo 2001-aisiais, vykstant leonidų meteorų lietui.
Tačiau gali nutikti ir taip, kad ir išvis nieko nesimatys (ir ne dėl debesuotumo ar kitokių nuo Žemės, Mėnulio ar Saulės priklausančių priežasčių). Tad kodėl viskas taip sudėtinga ir neaišku?
Nuo ko viskas prasidėjo
Šios gana įdomios istorijos užuomazga – 1930 m. gegužės 2-osios naktis. Du vokiečių astronomai Friedrichas Carlas Arnoldas Schwassmannas ir Arno Arthuras Wachmannas Hamburgo observatorijoje Bergedorfe (Vokietija) kataloguodami naujus asteroidus tyrinėjo fotoplokšteles ir visai atsitiktinai užtiko naujos kometos atvaizdą. Tai buvo trečiasis toks šių mokslininkų atradimas – kiti du nutiko 1927 ir 1929 m.
Atradus kometą „73P/Schwassmann-Wachmann 3“ (toliau ją vadinsime „SW 3“), jos orbitos duomenys parodė, kad gegužės 31 d. ji nuo Žemės praskriejo vos 9,2 mln. km atstumu. Tačiau nepaisant to, kad kometa praskriejo taip arti, ji nebuvo pakankamai ryški, kad būtų matoma plika akimi – ją buvo galima pamatyti tik per gerus žiūronus arba teleskopą.
Nors „SW 3“ kometa aplink Saulę apskrieja maždaug kas 5,4 metus, po 1930 m. ji ilgą laiką buvo dingusi iš akiračio. Tiesą sakant, 1935–1974 m. „SW 3“ aštuonis kartus pasirodė ir vėl dingo. Dar kartą pastebėta ji buvo tik 1979 m. kovą. Kitą sugrįžimą 1985 m. sausį mokslininkai praleido, bet dar kartą šį komsinį kūną pamatė 1990 m. pradžioje.
Daugybė staigmenų
Astronomai tikėjosi, kad 1995 m. rudenį kometa „SW 3“ be didelių siurprizų pasirodys dar kartą. Tačiau tų metų spalio pradžioje Centrinis astronominių telegramų biuras staiga pradėjo gauti „daugybę pranešimų iš viso pasaulio stebėtojų apie jų atliktus atradimus“. Tie atradimai – plika akimi matoma kometa, kuri žemai skriejo sutemose, ir po savęs paliko 1 laipsnio ilgio dulkių uodegą.
Tačiau ši kometa visai nebuvo „nauja“ – tai buvo „SW 3“!
Šis reginys apstulbino daugelį, nes 1995 m. jokia kometa prie Žemės nebuvo priartėjusi arčiau nei 196 mln. km. Pagal visas taisykles ji turėjo būti matoma tik vidutinio dydžio teleskopais – tačiau vis dėlto ji švytėjo 6,5 ryškiu, t.y. beveik 400 kartų ryškiau nei tikėtasi! Gruodžio mėnesį Europos pietinėje observatorijoje La Silla (Čilė) atlikti „SW 3“ stebėjimai atskleidė, kad jos mažytis branduolys suskilo į keturias dalis, todėl ji pradėjo taip neįtikėtinai šviesti.
Kitą kartą pasirodžiusi 2000 m. rudenį, ši kometa vis dar švytėjo pakankamai ryškiai – o tai įrodo, kad dvi iš 1995 m. pastebėtų dalių sugrįžo drauge su dar viena (ši tikriausiai atskilo 1995 m.).
2006 m. pavasarį yranti kometa pasirodė dar kartą, ir iš pradžių joje buvo mažiausiai aštuonios liekanos, o iš kai kurių fragmentų formavosi nauji subfragmentai.
2006 m. balandžio 18 d. Hubble'o kosminis teleskopas užfiksavo dešimtis tokių fragmentų. Gegužės 4–6 d. kometą fotografavo Spitzerio kosminis teleskopas, tam buvo panaudota jo infraraudonųjų spindulių sistema (IRAC). Šiam teleskopui pavyko aptikti 45 iš 58 kometos fragmentų. Iš viso „SW 3“ galiausiai suskilo į daugiau kaip 68 dalis, o per paskutinį pasirodymą 2017 m. kovą. buvo pastebėta, kad kometa ir toliau skyla, o kaskart jai sugrįžtant per vidinę Saulės sistemą, atskyla vis nauji gabalėliai.
Kometos gabalėliai
Dėl šios yrančios kometos, kurios orbita labai priartėja prie Žemės, kyla klausimas, ar netrukus bus galima išvysti meteorų lietų. Galimybė susidurti su suskilusios kometos šiukšlėmis ne tokia ir neįtikėtina – daugelyje astronomijos tekstų dažnai minimas garsusis su Bielos kometos skilimu 1842 m. arba 1843 m. pradžioje susijęs atvejis, aptariamos ir šios kometos sąsajos su įspūdingomis Andromedidų meteorų liūtimis 1872 m. ir 1885 m. Kyla klausimas, ar 2022 m. galėtume tikėtis panašaus reginio, kurį sukels 1995 m. įvykęs „SW 3“ skilimas?
Buvo atsižvelgta į tris svarbius veiksnius:
1. Kai 1995 m. kometa suskilo, į kosmosą buvo išmestos didžiulės dulkių dalelės.
2. „SW 3“ branduoliui skilus, jo dalelės greičiausiai įvairiomis kryptimis pasklido kosmose. Saulės šviesos slėgis paprastai už kometos nustuia smulkius akmenukus ir smėlio grūdelių dydžio daleles. Tačiau didesnių žvyro ir stambesnių akmenukų dydžio gabalėlių Saulės spinduliuotė neveikia, todėl jie atsiduria arčiau Saulės. Kuo arčiau Saulės yra dangaus kūnas, tuo greičiau jis juda savo orbitoje (taip jį veikia gravitacija ir toks yra pagrindinis gamtos dėsnis). Taigi, laikui bėgant šie didesni gabalai, judėdami mažesnėmis orbitomis, pralekia pro kometą ir atsiduria jos priekyje.
3. Kad tie didesni gabalai pasiektų greitesnę orbitą, į erdvę jie turi būti išsviesti beveik 26,71 m/s greičiu. Manoma, kad toks greitis kiek didokas, tačiau 1995 m. įvykęs staigus kometos branduolio skilimas ir jo sukeltas medžiagos išsiveržimas galėjo būti pakankamai stiprus, kad reikiamas greitis būtų išvystytas.
Todėl 1995 m. išmestos didesnės dalelės galėjo atsidurti kometos priekyje, o ne už jos. O norint, kad įvyktų meteorų lietus, tokios priekyje esančios dalelės yra būtinos.
Tyrimus atlikusios autoritetingų meteorų lietaus ekspertų grupės – viena iš Vokietijos, o kitos iš Japonijos, Prancūzijos – o taip pat ir vienas savarankišas autorius – priėjo prie tos pačios išvados: Žemė tiesiogiai sąveikaus su medžiaga, išsiskyrusia 1995 m. gegužės pabaigoje suskilus „SW 3“. Tad yra didelė tikimybė pamatyti naują, dar niekad neregėtą su meteorais susijusį reginį. Visos įvairios prognozės sutartinai rodo, kad tai turėtų įvykti šių metų gegužės 31 d., antradienį, 05:00 GMT laiku (arba 8 val. ryto Lietuvos laiku).
Matomumas: spinduliavimas ir mėnulio šviesa
Jei šis meteorų išsiveržimas įvyks, jų galimas radianto arba spinduliavimo taškas bus Jaučiaganio žvaigždyno ribose – apie 6 laipsnius į šiaurės vakarus nuo ryškios geltonai oranžinės Arktūro žvaigždės.
Šis įvykis gerai matomas bus didžiojoje dalyje Jungtinių Amerikos Valstijų, pietų-centrinėje ir rytinėje Kanadoje (įskaitant jūrines provincijas), Meksikoje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje bei nedidelėje Vakarų Afrikos dalyje.
Šioje situacijoje svarbus ir mėnulis – gegužės 30 d. bus jaunatis, taigi dangus bus tamsus.
Deja, toli esančiose vakarinėse ir šiaurinėse Šiaurės Amerikos dalyse, o taip pat ir likusioje Žemės rutulio dalyje dangus bus jau per šviesus, švies Saulė arba tiesiog vieta stebėti meteorus bus nepalanki – todėl reginio nebus galima matyti. Tačiau meteorų lietūs vyksta cikliškai, tad galbūt ateityje pasiseks ir mums. Bet vėl gi: kometa skyla į dalis, tad kas laukia ateityje, neaišku.
Kas matysis?
Tiesą sakant, sunku prognozuoti. Tai bus pirmas kartas, kai Žemė ir 1995 m. išmestos kometos nuolaužos „susitiks“ po minėto kometos skilimo. Tačiau, kol su meteoroidais nesusidūrėme, sunku pasakyti, kur jie pasklido, todėl sudėtinga ir tiksliai numatyti, kiek jų Žemė, šį mėnesį kirsdama kometos kelią, gali „sutikti“. Viskas priklausys nuo to, ar nuolaužos išsidėstė pakankamai toli priešais kometą, kad galėtų būti matomos Žemėje. Jei taip neįvyko – beveik nieko nesimatys.
Kita vertus, galbūt laimingiesiems pavyks išvysti dešimtis meteorų – tai būtų panašu į kasmetinį gruodžio mėnesį matomą Geminidų meteorų srautą.
O jei kometos nuolaužų koncentracija bus didelė, tada gali kilti meteorų audra! Vis dėlto toks reginys truktų neilgai – maždaug keletą valandų.
Parengta pagal „Space“.
