„Jis tikrai atitinka smūginio kraterio požymius“, – sako Uisdeanas Nicholsonas iš Herioto-Watto universiteto Edinburge (Jungtinė Karalystė).
U.Nicholsonas pastebėjo šį objektą seisminių atspindžių duomenyse, kuriuos pateikė naftos ir dujų pramonė. Manoma, kad krateris, dėl netoleise esančio povandeninio kalno pavadintas Nadiro krateriu, yra žemyniniame šelfe už kelių šimtų kilometrų nuo Gvinėjos krantų. Jis užklotas maždaug 300 metrų nuosėdų sluoksniu 900 metrų gylyje.
Pasak U.Nicholsono, kraterio struktūra atitinka visus tokio dydžio smūginiam krateriui būdingus požymius – jo kraštas iškilęs, o už kraterio ribų galima aptikti išmestų medžiagų požymius. Komandos narės Veronicos Bray iš Arizonos universiteto Tuksone atliktas modeliavimas leidžia manyti, kad krateris susiformavo į Žemę rėžusis maždaug 400 metrų skersmens asteroidui.
Panašu, kad Nadiro krateris susiformavo maždaug prieš 66 mln. metų – tuo pačiu metu kaip ir 180 km skersmens Čiksulubo krateris dabartinėje Meksikoje. Tai leido komandai daryti prielaidą, kad jį suformavo nuo Čiksulubo asteroido, kurio skersmuo, kaip manoma, buvo 13 kilometrų, atskilęs gabalas.
Jei visa tai būtų įvykę prieš pat susidūrimą, abu krateriai būtų labai arti vienas kito. Tačiau U.Nicholsonas mano, kad dėl gravitacijos asteroidas galėjo suskilti dar būtamas kitoje orbitoje, kai skriejo arčiau Žemės, ir dėl to per keleto dienų laikotarpį į Žemės paviršių rėžtasi du kartus.
Būtent taip atsitiko su Shoemaker-Levy kometa, sako U.Nicholsonas. Ji 1992 m. dėl Jupiterio gravitacijos skilo, o 1994 m. atsitrenkė į planetą. Per šešias dienas į Jupiterį atsitrenkė mažiausiai 21 kometos fragmentas.
Čiksulubo asteroidas taip pat galėjo skilti į kelias dalis, teigia U.Nicholsonas. Gali būti, kad kiti smūginiai krateriai dar neatrasti arba galėjo būti sunaikinti tektoninių procesų. Asteroidams atsitrenkus į vandenį, kurio gylis siekia keletą kilometrų, krateriai nesusiformuoja.
„Tai jaudinantis atradimas, – sako Čiksulubo smūgį tyrinėjęs Garethas Collinsas iš Londono imperatoriškojo koledžo. – Daug požymių rodo, kad tai tikrai gali būti smūginis krateris“.
Tačiau G.Collinsas kol kas nėra įsitikinęs, ar visa tai iš tiesų susiję su Čiksulubo smūgiu – ir pabrėžia, kad yra daug neaiškumų dėl datavimo. „Manau, kad labiau tikėtina, jog šie du įvykiai nesusiję“, – sako jis.
U.Nicholsonas mano, kad tokia galimybė egzistuoja. Jo komanda pateikė pasiūlymą išgręžti Nadiro kraterį ir paimti mėginių, kurie patvirtintų, ar kraterio struktūra yra smūginė, ir leistų daug tiksliau datuoti įvykį.
Vien tik Nadiro kraterį suformavęs smūgis nebūtų sukėlęs masinio išnykimo, sako U.Nicholsonas. Tyrimo duomenimis, šis įvykis labiausiai būtų paveikęs aplinkinį regioną, be kita ko, sukėlęs ir cunamio bangas, kurios netoli smūgio vietos būtų siekusios 500 metrų aukštį. „Šiame regione tai būtų buvęs labai reikšmingas įvykis“, – sako jis.
Tačiau Nadiro asteroidas galėjo sukelti tam tikrą pasaulinį atšilimą – iš juodųjų skalūnų uolienų, į kurias atsitrenkė, išsiskyrė anglis, taip pat buvo destabilizuoti jūros dugne esantys metano hidratai.
Čiksulubo smūgis buvo maždaug 1000 kartų galingesnis ir per kelias valandas padengė visą planetą dulkėmis. Dėl jo išnyko visi dinozaurai (tik ne paukščiai) ir kreidos periodas baigėsi. Paleontologai Šiaurės Dakotoje (JAV) aptiko radimvietę, kurioje, jų manymu, yra nuo smūgio žuvusių gyvūnų fosilijų.
Parengta pagal „New Scientist“.
