2021 m. spalio 28 d. iš Saulės išsiveržė didžiulis plazmos ir įmagnetintų dalelių pliūpsnis. Galingas Saulės išsiveržimas pasiekė Žemę, Mėnulį ir Marsą, apgaubdamas juos spinduliuote. Tai pirmas kartas, kai ant visų trijų kūnų esantys prietaisai beveik vienu metu užfiksavo ir išmatavo tą patį įvykį.
Marse įelektrintų dalelių antplūdį užfiksavo Europos kosmoso agentūros orbitinis zondas „ExoMars Trace Gas Orbiter“ (TGO) ir NASA marsaeigis „Curiosity“. Mėnulyje šias daleles užfiksavo Kinijos nacionalinės kosmoso administracijos aparatas „Chang'e-4“ ir NASA orbitinis zondas „Lunar Reconnaissance Orbiter“ (LRO). O Vokietijos aerokosminio centro palydovas „Eu:CROPIS“ aptiko spinduliuotę iš Žemės orbitos. Apie šio įvykio poveikį pranešta rugpjūčio 2 d. žurnale „Geophysical Research Letters“.
Tokių įvykių, vadinamų vainiko masės išmetimu (CME), supratimas yra labai svarbus būsimiems kosmoso tyrimams, įskaitant planuojamas misijas siunčiant astronautus į Marsą ir įkuriant mokslinę bazę Mėnulyje. Žemėje mūsų magnetinis laukas veikia kaip skydas, apsaugantis nuo pavojingiausių Saulės žybsnių. Tačiau Mėnulyje ir Marse šios apsauginės magnetosferos nėra, o tai reiškia, kad jų paviršių pasiekia daug daugiau spinduliuotės.
Visa ši spinduliuotė gali turėti neigiamą poveikį astronautams. Didelių dozių poveikis gali sukelti odos sudirgimą, pykinimą, kraujotakos sutrikimus, susilpninti imunitetą ir net sukelti vėžį, teigiama žurnale „Life“ paskelbtame tyrime. Ūmiais atvejais spinduliuotė gali sukelti nudegimus ir neurodegeneracines ligas. Pavojinga doze laikoma maždaug 700 miligrėjų (1 grėjus – vienas radiacijos vienetas). Spalio 28 d. CME buvo daug silpnesnis – tik apie 31 miligrėjų, tačiau artėjant Saulės aktyvumo ciklo pikui, kuris gali prasidėti jau 2023 m. pabaigoje, CME tampa ir dažnesni, ir intensyvesni.
Naujajame tyrime nustatyta, kad dėl Žemės magnetosferos ir atmosferos spinduliuotė, kai jau pasiekė mūsų planetos paviršių, buvo nežymi. Marso paviršių pasiekė maždaug viena trisdešimtoji pradinės spinduliuotės dalis. Tačiau Mėnulio paviršių pasiekė kiek daugiau nei pusė pradinės CME spinduliuotės dozės.
Nors šis konkretus CME įvykis nebuvo toks stiprus, kad galėtų susargdinti žmogų, pusė didesnio sprogimo spinduliuotės gali būti mirtina. Ištyrus, kur ir kaip CME patenka į už Žemės ribų esančius kūnus, mokslininkai galėtų padėti sukurti apsaugą, reikalingą būsimiems astronautams apsaugoti.
„Kosminė spinduliuotė gali kelti realų pavojų mūsų tyrinėjimams visoje Saulės sistemoje“, – teigia „ExoMars“ TGO projekto mokslininkas Colinas Wilsonas. – Tokių misijų kaip „ExoMars“ duomenų dėka galime pasirengti, kaip geriausiai apsaugoti mūsų tyrinėtojus.“
Parengta pagal „Live Science“.
