Nuo to laiko nieko panašaus nebuvo, tačiau senoviniai įrodymai rodo, kad mūsų Saulė gali daug daugiau. Senovinių, pusiau suakmenėjusių medžių rievėse mokslininkai rado įrodymų, kad kadaise įvyko Saulės audra, kuri buvo daug galingesnė už Carringtono įvykį.
Jie teigia, kad tai įvyko maždaug prieš 14 300 metų – gerokai anksčiau, nei atsirado technologinis tinklas, kurį būtų galima sutrikdyti. Tokie įvykiai, galingesni už Carringtono audrą, periodiškai užfiksuojami tiriant fosilijas, tačiau šis įvykis yra pats galingiausias iš visų kada nors nustatytų.
Saulės, arba geomagnetinės, audros Žemėje yra įprastas reiškinys. Jos kyla, kai Saulė išsiveržia milžinišku žybsniu arba vainikinės masės išmetimu. Jei išsiveržimas įvyksta Žemės kryptimi, didžiulis įkrautų dalelių srautas patenka į mūsų magnetosferą.
To poveikis dažniausiai būna gana silpnas – dėl dalelių ir atmosferos molekulių sąveikos susidaro gana įspūdingos pašvaistės. Taip pat tai gali sutrikdyti palydovų ir radijo ryšį tam tikruose diapazonuose.
Per ypač galingas (ir, laimei, palyginti retas) saulės audras dėl Žemės elektromagnetinio lauko sutrikimų gali atsirasti srovių, galinčių paveikti elektros tinklus.
Dar viena Saulės audrų keistenybė – tai jų poveikis radioaktyviajam anglies-14 izotopui. Ši radioaktyvioji anglis susidaro viršutiniuose atmosferos sluoksniuose kosminėms dalelėms sąveikaujant su atmosferos dalelėmis.
Radioaktyvioji anglis patenka į organizmus, pavyzdžiui, medžius ir gyvūnus, ir padeda mokslininkams datuoti, kada įvyko didelės Saulės audros.
„Radioaktyvioji anglis nuolat gaminasi viršutiniuose atmosferos sluoksniuose dėl kosminių spindulių sukeliamos reakcijų grandinės, – aiškina Prancūzijos koledžo ir Europos aplinkos geomokslų tyrimų ir mokymo centro (CEREGE) geologas Edouardas Bardas. – Neseniai mokslininkai nustatė, kad ekstremalūs Saulės reiškiniai, įskaitant Saulės žybsnius ir vainikinės masės išmetimus, taip pat gali sukelti trumpalaikius energetinių dalelių pliūpsnius.“
Galingiausia Saulės audra buvo nustatyta iš medžių dalinių fosilijų (jų fosilizacijos procesas dar nebaigtas), rastų upės krantuose Pietų Prancūzijos Alpėse. Tyrėjai ištyrė čia rasto medžio rievę ir nustatė didžiulį radioaktyviosios anglies kiekio šuolį, datuojamą maždaug prieš 14 300 metų.
Taip pat anksčiau tyrėjai Grenlandijoje išgautuose ledo kernuose nustatė prieš 14 300 metų padidėjusią berilio izotopo – kuris taip pat siejamas su radiacine audra – koncentraciją.
Tai byloja apie neįtikėtinai galingas geomagnetinės audras – daug galingesnes nei Carringtono įvykis.
Įskaitant šį naują atradimą, per pastaruosius 15 000 metų nustatytos devynios tokios audros, iš kurių paskutinė įvyko apie 774 m.
Nėra tiksliai žinoma, kas sukelia tokias geomagnetines audras, tačiau manoma, kad tai – Saulės audros, vis dėlto jas gali sukelti ir netoliese esančios supernovos. Bet kokiu atveju, pasekmės čia, Žemėje, abiem atvejais tikriausiai būtų tokios pat – pražūtingos.
„Ekstremalios Saulės audros gali turėti didžiulį poveikį Žemei. Tokios „super audros“ galėtų visam laikui sugadinti mūsų elektros tinklų transformatorius, dėl to kiltų didžiuliai ir plačiai paplitę elektros energijos tiekimo sutrikimai, trunkantys kelis mėnesius, – sako statistikas Timas Heatonas iš Lidso universiteto Jungtinėje Karalystėje. – Tikslus mūsų praeities supratimas yra būtinas, jei norime tiksliai numatyti ateitį ir sumažinti galimą riziką. Mums dar reikia daug ko išmokti. Kiekvienas naujas atradimas ne tik padeda atsakyti į jau esamus svarbiausius klausimus, bet ir gali paskatinti naujų atsiradimą.“
Tyrimas paskelbtas žurnale „Philosophical Transactions of the Royal Society A“.
Parengta pagal „Live Science“.
