Aišku, jos tokios nėra: Veneros paviršių svilina milžiniškas karštis ir slegia 90 kartų sunkesnė atmosfera. Tokį skirtumą paaiškina šiltnamio efektas: tanki atmosfera Venerai neleidžia atvėsti.
Ar galėtų Žemė virsti į Venerą panašiu pragaru? Pasirodo, taip, ir tokia perspektyva nėra labai jau neįtikima. Bent jau taip teigia mokslininkai, sumodeliavę uolinių planetų klimato raidą skaitmeniškai.
Jie pasitelkė klimato modelį, vadinamą bendruoju apytakos modeliu (angl. General Circulation Model), ir įvertino, kaip įvairių planetų atmosfera vystytųsi, padidinus jų gaunamą energijos kiekį. Pasirodė, kad perėjimas susideda iš dviejų etapų.
Pirmasis yra vandenynų garavimas, kurio metu planetą apgaubia tankūs ir sunkūs debesys. Antrasis – temperatūros išaugimas ir stabilizacija vandenynams išgaravus.
Būtent debesų danga padaro procesą negrįžtamu: net ir sumažinus gaunamos energijos kiekį, planetos negrįždavo į ankstesnę, draugišką gyvybei, būseną, o likdavo karštos.
Šie rezultatai padės geriau įvertinti uolinių egzoplanetų tinkamumą gyvybei, kai gausime duomenų apie jų atmosferas. Kol kas atmosferos matuojamos tik didesnėms planetoms, bet artimiausiais metais turėtų ateiti ir uolinių eilė.
Be to, rezultatai gali būti naudingi ir vertinant Žemės klimato ateitį.
Kol kas tyrimas atliktas nagrinėjant planetą pasiekiančios energijos pokyčius, bet tyrėjai žada ištirti ir atmosferos cheminės sudėties pokyčių įtaką. Toks tyrimas pasitarnautų siekiant suprasti, kiek galima sustiprinti šiltnamio efektą Žemėje, kad planetoje dar neprasidėtų negrįžtami reiškiniai, paversiantys ją netinkama žmonėms gyventi.
Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale „Astronomy & Astrophysics“.
