Penkiose „Vartų“ galerijos salėse pristatomi naujausi per praėjusius metus sukurti A.Zakarausko darbai. Cituodamas ir interpretuodamas įvairių diktatūrų, religijų naudotą propagandinę retoriką, patosą, herojų laikyseną ir gestus menininkas sukūrė fiktyvią, kultui artimą atmosferą. Jo darbuose tapytojas iškyla kaip pagrindinis herojus – visagalis kūrėjas.
– Prieš atidarymą viskas kvepėjo dažais. Gal kurį nors darbą baigėte tapyti jau galerijoje? – paklausiau A.Zakarausko.
– Taip ir buvo. Tai pats naujausias paveikslas, kuris kabo pačioje pirmoje salėje ir vadinasi „Šešios pėdos“.
Man labai svarbūs įvairūs tapytojo ir drobės santykiai, jų dydžio panašumas. Juk mano ūgis yra maždaug metras aštuoniasdešimt penki ar šeši centimetrai. Drobės, ant kurių tapau, taip pat dažniausiai būna apie 180–190 centimetrų aukščio.
– Nors šio kūrinio pavadinimas susijęs su karstu, herojus, kuriame nesunku atpažinti autorių, atrodo visai sveikas, pasitempęs, tarsi giedotų Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“.
– Žiūrovas gali suprasti ir taip. Juk man iš tiesų svarbus ir nacionalumo, ir tautinės tapatybės aspektas.
Ypač įdomu, kai užsieniečiai perskaito mano kūrybą kokios nors nacionalinės mokyklos kontekste. Jie dažnai sako, jog aš nepanašus į vokiečius, kad ir kaip stengiuosi išryškinti sąsajas su vokiečių menininkų darbais.
– Gal jus veikia šiuolaikinė lietuvių literatūra? Juk joje dažniau suvedamos sąskaitos su sovietine patirtimi, kuri jums taip pat svarbi ir įdomi.
– Neseniai perskaičiau Tomo Šinkariuko knygą „Kaip vaikai“. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad ta beprotybė man artima. Daug įdomesnė buvo Lauryno Katkaus esė knyga „Sklepas ir kitos esė“.
Ten prisiminimai iš sovietmečio susipina su dabartimi, sostinės miegamųjų rajonų vaizdai – su užsieniu, su tais laikais, kai lietuviai išvažiuodavo į kitokį pasaulį visai neturėdami pinigų.
– Todėl šioje parodoje atsirado tapytojo dirbtuvė, primenti sovietinį raudonąjį kampelį, propagandinės kūrėjo-herojaus pozos, dažais ištepliotas tvirtas kumštis ir pilnos dėžės lyderio portretų?
– Aš labai radikaliai nusiteikęs. (Juokiasi.) Raudona vėliava, kumštis į viršų. Kumštis – vyriškumo ir valdžios simbolis. Dar tas dažų minkymas kumščiu. Laikrodis, kuris kūrybos procesą susieja su begalybe ir amžinybe. Nors jis rodo vien sekundes, žmonės dažnai pasižiūri ir pasitikrina savo laikrodžius.
O tie portretai dėžėse – grynas natiurmortas. Jei jau paroda apie tapybos kultą, tai norėjosi parodyti ir savo meistriškumą, sukurti erdvę plokštumoje.
– O kodėl dauguma jūsų paveikslų herojų užvertę galvą į viršų?
– Pasirinkau tokią formą, kad smakras būtų arčiausiai žiūrovo. Tai tarsi koks išdidumo, visagalybės rodymas. Juk žiūrovas beveik visuomet yra žemiau nei paveikslas.
Net kai aš, autorius, tapau patį autorių, kažkodėl norisi, kad tas, kurį nutapei, jau būtų aukščiau nei tu. Sukurtas – išaukštintas.
