Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) Vilniuje surengta S.D.Moraleso kūrybos paroda „Ficcionario“ patvirtino, kad Lotynų Amerikos kultūra traukia lietuvių žiūrovus kaip magnetas. Turbūt tik japonų parodos sulaukia dar didesnio dėmesio.
S.D.Moralesas, kaip ir dauguma šiuolaikinių kūrėjų, gyvena ir dirba ne vienoje šalyje.
Nors savo namais jis vadina Buenos Aires, pastaruoju metu gerokai daugiau laiko praleidžia Amsterdame.
Kaip ir olandas Melvino Moti, kurio paroda „Hipererdvė“ ŠMC buvo atidaryta tą pačią dieną.
Abu autorius vienija ir noras leisti žiūrovui nors akies krašteliu pažvelgti į tas erdves, kurios įprastai egzistuoja už mūsų regėjimo ribų – sapnus, logines abstrakcijas ar ties ketvirtuoju matmeniu prasidedančią begalybę.
Duženos ir triušio urvas
Abu menininkai ŠMC lankytojus kviečia tyrinėti tikrovės ir fikcijos ribas.
S.D.Moraleso valia Didžiojoje meno centro salėje iškilo keista konstrukcija su durimis ir kopėčiomis. Ji leidžia didžiausią jo parodos kūrinį stebėti iš įvairiausių taškų – iš tarpdurio, nuo grindų ar sėdint improvizuotame balkonėlyje.
Sumaniusiems išvysti S.D.Moraleso darbą „Orakulas“, eksponuojamą Šiaurinėje salėje, teks paieškoti ir naujo kelio. Tik pamatę iš sienos išlendančius kitus žiūrovus žmonės ryžtasi žengti į skylę, primenančią didžiulio triušio urvo angą.
Nors S.D.Moralesas prisipažįsta, jog jo darbus veikia Lotynų Amerikos magiškasis realizmas, iš pirmo žvilgsnio paroda „Ficcionario“ labiau primena brito Lewiso Carrollio istoriją apie Alisą.
Ji prasideda nuo kūrinyje „Įžvalga“ dūžtančio veidrodžio. Tai tarsi įspėjimas, kad norėdami patekti į Veidrodžio karalystę turėsime į druzgus sudaužyti ne tik šį, bet ir savo svajonių pasaulį.
Menininkas savo kelią į kitokią tikrovę įžvelgia ne už veidrodžio, o tuose atspindžiuose, kuriuos sukuria daugybė dūžtančio stiklo gabalėlių.
Labai naudingi sapnai
Net keleto parodoje rodomų darbų idėjas S.D.Moralesas susapnavo tą pačią naktį. „Labai produktyvi naktis“, – juokavo menininkas.
Vienas tų susapnuotų kūrinių – diptikas „Pasajes“.
Šis ispaniškas žodis gali reikšti ir praėjimus, ir gabalėlius, atkarpas. Abi šios prasmės svarbios argentiniečio filmukams, kuriuose lydimas savo žingsnių aido žmogus keliauja iš vienos patalpos į kitą ar pačiais įvairiausiais laiptais kyla į begalines aukštumas.
„Sapnavau, kad pasiklydau kažkokioje laboratorijoje ir atidarinėjau visas įmanomas duris bandydamas iš ten ištrūkti. Pabudęs supratau, kad tiesiog atverdamas duris galiu parodyti daugelį vietų, kurias atradau ir pamėgau gyvendamas Buenos Airėse“, – pasakojo S.D.Moralesas.
Argentiniečio bičiulis tiesiog atidarinėjo duris, o menininkas filmavo tas erdves, į kurias jis patenka. Pasak S.D.Moraleso, taip sukuriamas miesto portretas, susijęs su jo literatūrine tradicija, su tokių rašytojų kaip Jorge Luisas Borgesas ar Julio Cortazaras fantazijomis.
„Šiandien Buenos Airėse tos dvasios beveik nelikę, viskas pertvarkyta, sumoderninta, miestą pakeitė globalizacija. Todėl aš norėjau perpaišyti miesto žemėlapį“, – sakė menininkas.
S.D.Moraleso „Pasajes“ – visai paprasti ir kartu užburiantys kambariai, verčiantys prisiminti įvairiausias keistas situacijas, nutikusias sapnuose ar realybėje.
Atgyja tas jaudulys, kurį paprastai jauti atverdamas duris nežinomame pastate ar spėliodamas, kur veda įviji laiptai knygyne, prie kurių užrašyta „Tik darbuotojams“.
Geometrija kino juostoje
Šalia įspūdingų argentiniečio darbų ir olando M.Moti paroda „Hipererdvė“ neatrodo tokia neįprasta. Nors šio menininko pomėgis savo kūriniuose improvizuoti populiariomis mokslo temomis daugeliui žiūrovų gali pasirodyti itin keistas.
Pirmojoje parodos dalyje įrengta nedidelė skaitykla, kurioje galima paskaityti apie geometriją, perspektyvą, meditaciją, daugelį kitų dalykų. Čia guli ir M.Moti parašyta knyga „MU“, kurioje tyrinėjamos ketvirtojo tikrovės matmens prielaidos.
Kaip tik ta ketvirtoji dimensija, kuri šiandien rūpi jau ne tik mokslininkams, bet ir Holivudo filmų kūrėjams, tapo paties naujausio šio menininko filmo „Aštuongubas taškas“ tema.
Už juodos užuolaidos pasigirsta besisukančio kino projektoriaus garsas – toks pat realus kaip ir geometrinės figūros ekrane.
24 minutes trunkantis pasakojimas apie begalybę nufilmuotas 35 mm juostoje, todėl po kiekvieno seanso prireikia keliolikos minučių pertraukos, kol juosta atsukama atgal.
Galima įtarti, kad kaip tik laikas ir yra tas paslaptingas matmuo, kurio egzistavimą šiomis dienomis jau baigia įrodyti žymiausi pasaulio mokslininkai. Tačiau menininkas, ekrane žaisdamas formomis ir spalvomis, pasiūlo kitą atsakymą.
„Mūsų kūnai gal ir trimačiai, tačiau tai nevaržo protų – būtent vaizduotė galėtų atverti kelią į daugiamates tikroves. Vaizduotė ir yra ketvirtasis matmuo“, – įsitikinęs M.Moti.
