Taip 86 metų M.Sakalauskas apibūdino savo keliones po Vilnių, kurių metu įamžino pastatus – gotikos, baroko ir klasicizmo ansamblius, keliolika įspūdingiausių istorizmo laikotarpio pastatų ir pastarųjų dviejų dešimtmečių paminklus.
Neseniai išleistame M.Sakalausko albume „Senojo Vilniaus architektūra“ – tik keli šimtai nuotraukų. Jų autorius per savo gyvenimą yra padaręs dešimtis tūkstančių. Visose – sostinės architektūra.
Kaip buvusios Savičiaus ligoninės vartai Bokšto gatvėje atrodė 1980-aisiais? Kokie Radvilų rūmai buvo 1975 metais? Koks vaizdas atsivėrė Pilies gatvės 38-ojo namo kieme 1976-aisiais? Į daugybę klausimų vilniečiai ras atsakymus peržiūrėję M.Sakalausko nuotraukas.
Vienos jų privers atsidusti – akiai įprasti pastatai negrįžtamai pasikeitė. Kitos – nusišypsoti. Tai, ką M.Sakalausko fotoaparatas užfiksavo sovietmečiu, dabar galbūt atrodo net naiviai.
Keliauja nuo Arkikatedros
Anot menotyrininkės Mortos Baužienės, M.Sakalauskas nuotraukose kiekvieną pasitinka kaip svečią – Katedros aikštėje. Jis aprodo pilių teritoriją, Pilies ir Didžiąja gatve veda pro svarbiausius architektūros paminklus. Fotografas užsuka į S.Skapo, Maironio, Literatų gatves, nuklysta į Rasų kapines.
Į senamiestį sugrįžęs pro Aušros vartus, M.Sakalauskas pasigėri visais šios miesto dalies ansambliais, sustoja prie Rūdninkų gatvės karmelitų, pranciškonų ir dominikonų vienuolynų, Evangelikų reformatų šventovės Pylimo gatvėje.
Šv.Ignoto, Vokiečių, Tilto gatvėse fotografas aplanko bažnyčias, užsuka į namų kiemus, fiksuoja gatvių išklotines, viduramžių namų valdos gynybinę sieną.
Kartą prikibo saugumiečiai
M.Sakalauskas keturiasdešimt metų dirbo Vilniaus paminklų konservavimo institute braižytoju, vėliau fotografu. Jo užduotis buvo kiekvieną pastatą užfiksuoti prieš restauravimą ir pabaigus darbus.
Tyrimų metu M.Sakalauskas išlandžiodavo atkastus rūsius, nufotografuodavo atidengtas angas, atrastas architektūros detales.
„Visą laiką mano darbas buvo susijęs su kultūros paveldu. Žmonių nefotografuodavau, tik pastatus. Bet įamžindavau ne tik tai, ką reikėjo. Fiksuodavau ir tai, kas man patikdavo“, – prisimena M.Sakalauskas.
Ar nebuvo pavojinga sovietmečiu fotografuoti bažnyčias, jų interjerus, kryžius? Vilnietis neslėpė, kad saugumiečiai kartą jo klausinėjo, kodėl jis įamžina ne kolūkius, o tokius statinius, bet M.Sakalauskas paaiškino, kad toks jo darbas.
Trukdė tiktai sunkvežimiai
Ar yra Vilniaus nuotrauka, kuri M.Sakalauskui patinka labiausiai?
„Nežinau, daug yra tokių nuotraukų. Man buvo svarbu ne save parodyti, o įamžinti architektūros grožį“, – tvirtina M.Sakalauskas.
Kartais jam suskausta širdį dėl pokyčių. Jo nuotraukoje pastatas dar yra, o dabar jis jau nugriautas.
Sunku fotografuoti Vilnių, ilgai reikia laukti tinkamo apšvietimo? Architektūros fotografas tikino, kad ilgiausiai reikia palaukti 15 minučių.
Saulė pasisuka ir pastatą galima fotografuoti. Žinoma, būtina, kad danguje plauktų bent debesėlis. Juos M.Sakalauskas labai mėgsta.
Ilgiau fotografavimas užtrukdavo tik tada, kai M.Sakalauskas rasdavo prie pastato stovintį lengvąjį automobilį ar sunkvežimį. Tekdavo laukti, kol jis nuvažiuos.
Pastatus fotografas taip pat būna nusižiūrėjęs iš anksto. Kur nors eidamas jis dažnai sustoja mąstydamas: „O, čia man būtų gražu.“
Rasime daugybę pokyčių
M.Sakalauskas Katedros interjerą nufotografavo 1981-aisiais, kai joje veikė Paveikslų galerija. Ji Katedroje buvo įsikūrusi 1956–1988 metais.
Kitoje nuotraukoje – Pilies gatvė 1976 metais. Tolumoje matyti Šv.Jonų bažnyčios rytinis fasadas. Bet ne tai svarbiausia.
Anot M.Baužienės, neretai solidžius fasadus sumenkina reklamos skydai, iškabos, kurios tarpusavyje nesuderintos. Todėl švarios M.Sakalausko nuotraukos, darytos prieš kelis dešimtmečius, įgyja didesnę vertę.
Pažvelgę į 1976 metais M.Sakalausko nufotografuotą Literatų gatvę ir palyginę ją su dabartimi, rasime dar daugiau pokyčių. Reikia pripažinti, kad gatvė nebe tokia apšiurusi, nors ir tada, kai ją įamžino M.Sakalauskas, prie Bajorų viešbučiu vadinto namo darbavosi keli darbininkai.
Šiame name XIX pradžioje iš tiesų veikė Bajorų viešbutis, o kituose komplekso pastatuose butus nuomojosi Vilniaus universiteto profesoriai.
1923–1940 metais namai priklausė Konstantinui Stašiui, kuris juose įkūrė moksleivių bendrabutį.
