„Paveikslo originalo atvežti į Lietuvą nebuvo galima dėl
kūrinio būklės ir dėl tapybos ant medžio lentos jautrumo klimato
pokyčiams. Tačiau šio kūrinio kopiją verta pamatyti jau vien dėl
ikonografijos, taip pat kūrinio turinį, sukūrimo aplinkybes ir
kitas įdomias detales edukacinėje medžiagoje atskleidžia išsamios
parodos kuratorės Dalios Tarandaitės įžvalgos“, – pasakoja Dailės
muziejaus direktorius Romualdas Budrys.
Anot parodos kuratorės, paveikslas netrukus po mūšio buvo
nutapytas ant medžio lentos (165x262 cm) nežinomo, tikriausiai Luko
Kranacho Vyresniojo dirbtuvėje išsilavinimą gavusio dailininko.
„Tai seniausias išlikęs Lietuvos ir Lenkijos istorijos epizodą
vaizduojantis batalinio žanro kūrinys. Be to, jis nėra vien
dailininko vaizduotės vaisius. Kūrinio autorius puikiai žinojo
Oršos mūšio lauko topografiją, kariuomenių išsidėstymą,
svarbiausius mūšio etapus, abiejų pusių karių aprangą ir ginkluotę,
portretiškai pavaizdavo net svarbiausius mūšio vadus.
Paveikslo tyrinėtojams tai leido daryti prielaidą, kad dailininkas buvo mūšio
liudininkas. Matyt, neatsitiktinai paveiksle tarp karių jis
pavaizdavo ir save, sėdintį ant Dniepro kranto ir pro sunertus
pirštus žvelgiantį į kautynes, lyg mintyse komponuotų būsimo
paveikslo vaizdą“, – kūrinį pristato D. Tarandaitė.
Mūšio lauką dailininkas pavaizdavo iš paukščio skrydžio,
vienoje kompozicijoje parodydamas skirtingu metu vykusius epizodus.
Dėl šios priežasties tuos pačius veikėjus kūrinyje matome po kelis
kartus – pavyzdžiui, Lietuvos didysis etmonas Konstantinas
Ostrogiškis nutapytas tris kartus. Kaip būdinga XVI amžiaus
žemėlapiams, viršuje yra pietūs, apačioje – šiaurė. Pasakojimas
dėstomas iš dešinės į kairę nuo Lietuvos ir Lenkijos pajėgų
persikėlimo per Dnieprą iki paniško maskvėnų bėgimo.
Oršos mūšis įvyko per ketvirtąjį (dar vadinamą Dešimtmetį)
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karą su Maskvos Didžiąja
Kunigaikštyste. 1514 metais maskvėnai užėmė Smolenską, jiems
pasidavė Mstislavlis ir Dubrovna. Tolimesnį kelią į Lietuvą saugojo
dar Vytauto statyta Oršos pilis. Norėdamas sustabdyti priešo
veržimąsi, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis
Žygimantas Senasis sutelkė kariuomenę, kuriai vadovauti paskyrė
Lietuvos didįjį etmoną K.Ostrogiškį.
Kariuomenei atžygiavus prie Oršos, kairiajame Dniepro krante
savo pozicijas jau buvo užėmusi Ivano Čeliadnino vadovaujama
maskvėnų kariuomenė. Priešo akivaizdoje Lietuvos ir Lenkijos kariai
be nuostolių persikėlė per Dnieprą.
Prasidėjus kautynėms, panašiai kaip Žalgirio mūšyje, buvo
panaudotas apgaulingo atsitraukimo manevras. Patikėję, kad
lietuviai traukiasi, maskvėnai puolė vytis ir buvo atvilioti prie
miškelyje paslėptos artilerijos. Nuaidėjus pabūklų šūviams,
lietuviai ir lenkai puolė visu frontu. Maskvėnai buvo visiškai
sumušti, o žinia apie pergalę greitai apskriejo Europą.
1514-1515 metais buvo parašyta daugiau nei dešimt Oršos mūšį
apdainuojančių poetinių panegirinių tekstų. Pergalė buvo įamžinta
ir dailės kūriniuose.
Edukacinė paroda parengta bendradarbiaujant su Vytauto Didžiojo
karo muziejumi. Parodos atidaryme dalyvaus Dailės muziejaus
direktorius R. Budrys, parodos kuratorė D. Tarandaitė bei
koordinatorius Mindaugas Šapoka.
2014-ieji Lietuvoje paskelbti Oršos mūšio metais.