„Paveikslo originalo atvežti į Lietuvą nebuvo galima dėl kūrinio būklės ir dėl tapybos ant medžio lentos jautrumo klimato pokyčiams. Tačiau šio kūrinio kopiją verta pamatyti jau vien dėl ikonografijos, taip pat kūrinio turinį, sukūrimo aplinkybes ir kitas įdomias detales edukacinėje medžiagoje atskleidžia išsamios parodos kuratorės Dalios Tarandaitės įžvalgos“, – pasakoja Dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys.
Anot parodos kuratorės, paveikslas netrukus po mūšio buvo nutapytas ant medžio lentos (165x262 cm) nežinomo, tikriausiai Luko Kranacho Vyresniojo dirbtuvėje išsilavinimą gavusio dailininko.
„Tai seniausias išlikęs Lietuvos ir Lenkijos istorijos epizodą vaizduojantis batalinio žanro kūrinys. Be to, jis nėra vien dailininko vaizduotės vaisius. Kūrinio autorius puikiai žinojo Oršos mūšio lauko topografiją, kariuomenių išsidėstymą, svarbiausius mūšio etapus, abiejų pusių karių aprangą ir ginkluotę, portretiškai pavaizdavo net svarbiausius mūšio vadus.
Paveikslo tyrinėtojams tai leido daryti prielaidą, kad dailininkas buvo mūšio liudininkas. Matyt, neatsitiktinai paveiksle tarp karių jis pavaizdavo ir save, sėdintį ant Dniepro kranto ir pro sunertus pirštus žvelgiantį į kautynes, lyg mintyse komponuotų būsimo paveikslo vaizdą“, – kūrinį pristato D. Tarandaitė.
Mūšio lauką dailininkas pavaizdavo iš paukščio skrydžio, vienoje kompozicijoje parodydamas skirtingu metu vykusius epizodus. Dėl šios priežasties tuos pačius veikėjus kūrinyje matome po kelis kartus – pavyzdžiui, Lietuvos didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis nutapytas tris kartus. Kaip būdinga XVI amžiaus žemėlapiams, viršuje yra pietūs, apačioje – šiaurė. Pasakojimas dėstomas iš dešinės į kairę nuo Lietuvos ir Lenkijos pajėgų persikėlimo per Dnieprą iki paniško maskvėnų bėgimo.
Oršos mūšis įvyko per ketvirtąjį (dar vadinamą Dešimtmetį) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karą su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste. 1514 metais maskvėnai užėmė Smolenską, jiems pasidavė Mstislavlis ir Dubrovna. Tolimesnį kelią į Lietuvą saugojo dar Vytauto statyta Oršos pilis. Norėdamas sustabdyti priešo veržimąsi, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis sutelkė kariuomenę, kuriai vadovauti paskyrė Lietuvos didįjį etmoną K.Ostrogiškį.
Kariuomenei atžygiavus prie Oršos, kairiajame Dniepro krante savo pozicijas jau buvo užėmusi Ivano Čeliadnino vadovaujama maskvėnų kariuomenė. Priešo akivaizdoje Lietuvos ir Lenkijos kariai be nuostolių persikėlė per Dnieprą.
Prasidėjus kautynėms, panašiai kaip Žalgirio mūšyje, buvo panaudotas apgaulingo atsitraukimo manevras. Patikėję, kad lietuviai traukiasi, maskvėnai puolė vytis ir buvo atvilioti prie miškelyje paslėptos artilerijos. Nuaidėjus pabūklų šūviams, lietuviai ir lenkai puolė visu frontu. Maskvėnai buvo visiškai sumušti, o žinia apie pergalę greitai apskriejo Europą.
1514-1515 metais buvo parašyta daugiau nei dešimt Oršos mūšį apdainuojančių poetinių panegirinių tekstų. Pergalė buvo įamžinta ir dailės kūriniuose.
Edukacinė paroda parengta bendradarbiaujant su Vytauto Didžiojo karo muziejumi. Parodos atidaryme dalyvaus Dailės muziejaus direktorius R. Budrys, parodos kuratorė D. Tarandaitė bei koordinatorius Mindaugas Šapoka.
2014-ieji Lietuvoje paskelbti Oršos mūšio metais.
