1840 m. lapkričio 12 d.–1917 m. lapkričio 17 d.
Zodiako ženklas: Skorpionas
Tautybė: prancūzas
Įžymus darbas: „Mąstytojas“ (1880)
Technika: bronzos liejinys
Stilius: postimpresionistas
Pamatyk pats: dvidešimt viena skulptūra eksponuojama visame pasaulyje: Rodeno muziejuje Paryžiuje; Rodeno kapavietėje Mendene, Prancūzijoje; Detroito meno institute; Nagojos miesto meno muziejuje Japonijoje
Citata: „Kas yra su tom katedrom – ar jos kada nors baigiamos“
Niekas tikrai nepavadintų Ogiusto Rodeno intelektualiu. Genijumi – taip. Proto žmogumi – ne. Taigi ironiška, kad įžymiausias jo darbas „Mąstytojas“ tapo pasauliniu filosofijos ir intelektualumo simboliu. Rodenui mielesnis buvo veiksmas, o ne apmąstymai, ir jis stengėsi, kad darbas atspindėtų menininką, jį patį. „Mąstytoju“ jis išreiškė didžiules meninės kūrybos pastangas, joms ir paskyrė visą savo gyvenimą.
Nusikaltėlis genijus
Rodeno kūrybingumas atsiskleidė anksti. Darbininkų šeimoje Paryžiuje gimęs ir Fransua Ogiustu Renė Rodenu pakrikštytas berniukas mokykloje tik piešė, todėl buvo labai blogas mokinys. Kai būdamas keturiolikos metė mokslus, vis dar prastai skaitė ir vos sugebėjo skaičiuoti, tačiau nekreipė dėmesio į išsilavinimo trūkumą ir pareiškė: „Rašybos klaidos ne blogesnės už piešimo klaidas, kurias daro visi kiti.“
Nenoromis sūnaus talentą remiantis tėvas Rodenas 1854 m. leido jam stoti į Specialiąją imperatoriškąją dizaino ir matematikos mokyklą, valstybės remiamą instituciją, kurioje puošyba susidomėję menininkai buvo mokomi dizaino. Po dvejų metų studijų Rodenas nusprendė pamėginti stoti į prestižinę dailės mokyklą, tačiau neišlaikė stojamojo egzamino – tris kartus. (Och.) Tuo metu buvo nusivylęs, tačiau vėliau ėmė laikytis nuostatos: „Negali manęs atleisti, nes išeinu pats.“ Šiaip ar taip, greitai tėvui pabodo mokėti už jo menines nesąmones ir jis ėmė reikalauti, kad sūnus susirastų tikrą darbą. Rodenas pradėjo dirbti dailininkų padėjėju įvairiose studijose ir dirbtuvėse. Dešimt metų dirbo kitiems, o 1871-aisiais pagaliau surengė pirmąją savo parodą Briuselyje.
Susitiksim…pragare
1875 m. Rodenas skyrė daug pinigų kelionei į Italiją, kad pamatytų Renesanso šedevrus. Įkvėptas Mikelandželo darbų jis pamėgino sukurti pirmą realaus dydžio aktą ir iškart sukėlė pirmąjį savo skandalą. „Bronzos amžiumi“ pavadinta įstabiai raumeningo vyro skulptūra savo poza primena 1516 m. Mikelandželo „Mirštantį vergą“. Laikotarpiu, kai skulptūra siekė neoklasikinių idealų, o ne realistiško žmogaus kūno atvaizdavimo, figūra buvo pribloškiamai panaši į gyvą žmogų – tokia panaši, kad kritikai apkaltino Rodeną, esą jis liejo pagal gyvą modelį, o ne formavo skulptūrą rankomis. Rodenas buvo priblokštas. Kad viskas nurimtų, prireikė valdžios įsikišimo.
Vis dėlto sambrūzdis patraukė Prancūzijos meno ministerijos dėmesį. Iš pradžių 1880 m. jie nusipirko „Bronzos amžių“. Tada davė Rodenui didžiulį užsakymą: jis turėjo suprojektuo ti įėjimą į būsimą puošybos menų muziejų. Įkvėpimo Rodenas ieškojo Dantės „Dieviškojoje komedijoje“, keturiolikto amžiaus epinėje poemoje, kurioje aprašoma įsivaizduojama poeto kelionė per pragarą, skaistyklą ir rojų. Jis susitelkė į pragaro dalį, kurioje pasakojama apie amžinas prakeiktųjų kančias. Darbą pavadino „Pragaro vartais“.
Rodenas projektą pradėjo entuziastingai, braižė planus ir modeliavo figūras. Jis apsisprendė dėl darbo dydžio (15 pėdų aukščio ir 12 pėdų pločio), pagrindinio motyvo (nuo durų paviršiaus kyla įsitempę nuogi kūnai) ir nutraukė darbą. O tada… šnipštas.
Rodenas tiesiog neįstengė baigti, todėl jam esant gyvam „Pragaro vartai“ nebuvo surinkti. Metams bėgant ministerija vis klausinėjo, kas nutiko jų durims, tačiau kai planai dėl muziejaus statybos buvo atidėti, pasidavė. Rodeno atsakas? „Kas yra su tom katedrom – ar jos kada nors baigiamos?“
Kai vienos durys užsidaro…
Įėjimo žlugimas buvo toli gražu ne meninis akligatvis. Visiškai priešingai. Jis suteikė Rodenui įkvėpimo sukurti tokius darbus kaip „Mąstytojas“, o šis buvo pradėtas kaip Dantės atvaizdas. Iš pradžių jis įsivaizdavo menininką kaip apsiaustu prisidengusią stovinčią figūrą, tačiau nuojauta jam visada kuždėjo rinktis koncepciją, o ne alegoriją. Užuot sukūręs istorinės asmenybės skulptūrą, Rodenas nusprendė pavaizduoti nekonkretų kuriantį menininką. Skulptūrą, kuri tuomet vadinosi „Poetas“, jis nutarė nulieti išsikišusią į priekį virš įėjimo. Ji ne tik turėjo mąstyti apie pragare kenčiančias sielas, bet ir suteikti visam darbui vientisumo. Rodeno žodžiais tariant: „Jis ne svajotojas. Jis kūrėjas.“
Paskui Rodenas nusprendė atskirti darbą nuo durų ir eksponuoti jį vieną. Rodenui pervadinus skulptūrą „Mąstytoju“, ši tapo dar mažiau alegorinė. Nežinant konteksto, statula tampa visiškai anonimiška ir tikrąja to žodžio prasme abstrakti.
Kai kurios „Pragaro vartų“ skulptūros taip pat pradėjo savarankišką gyvenimą. „Bučinys“ buvo pradėtas kaip Paolo ir Frančeskos, dviejų garsių meilužių iš penktosios „Pragaro“ giesmės, atvaizdas. „Trys šešėliai“ turėjo stovėti virš įėjimo. Taip Rodenas interpretavo Dantės užrašą virš įėjimo į pragarą: „Čionai įžengęs, viltį mesk į šalį.“*
Besikrapštinėdamas prie „Pragaro vartų“, Rodenas pagaliau ėmėsi ir naujų darbų bei kontroversijų. Kai buvo gauta daugybė viešųjų paminklų užsakymų, Rodeno darbus išvydo plačioji auditorija, tačiau kartu jie išprovokavo ir kritiką. Jo sukurtas prancūzų rašytojo Onorė de Balzako paminklas sukėlė tikrą pykčio audrą: kritikai jį išvadino nutukusiu monstru, beformiu luitu ir milžinišku embrionu. Vis dėlto Rodeno populiarumas augo tol, kol amžiui einant į pabaigą menininkas tapo visuomenės numylėtiniu. Moterys negalėjo jam atsispirti ir elgėsi kaip su gamtos stebuklu, meno genijumi, kuris joms atrodė kaip tikras romantizmo atstovas susitaršiusiais plaukais. Rodenas neprieštaravo, juolab kad už portretinius biustus jos sumokėdavo gražius pinigėlius.
Rodeno figūros, išskyrus užsakymus, darėsi vis labiau fragmentinės. Pasisėmęs įkvėpimo iš sudužusių senovės graikų ir romėnų skulptūrų, jis sukūrė tuzinus atskirų rankų, kojų ir galvų variantų. „Berankei meditacijai“ (1894) trūksta… na… rankų. „Vaikštantis žmogus“ (1907) neturi nei rankų, nei galvos, o „Išlenktam moters liemeniui“ (1910) trūksta visų galūnių. Jam patikdavo truputį neišbaigti darbai, mėgdavo palikti gipsinės formos siūles ir pirštų atspaudus. 1911 m. prancūzai į jį žiūrėjo kaip į nacionalinę vertybę. Valdžia įsigijo jo namus Paryžiuje, „Biron“ viešbutį, kad paverstų jį muziejumi; savo ruožtu Rodenas visus savo darbus aukojo valstybei. Pirmojo pasaulinio karo pradžia jį privertė pasitraukti į vasarnamį Medone, į pietus nuo Paryžiaus, kur teko kęsti anglių trūkumą, maisto normavimą ir vokiečių karių grėsmę. Jis ir toliau dirbo, kol po insulto 1916 m. liepą labai nusilpo. Rodenas mirė 1917 m. lapkritį Medone, apsuptas rėmėjų.
Rodeno darbai išliko populiarūs ir po jo mirties, tačiau vėlesnes kartas domino ne jo sugebėjimas atkartoti žmogaus kūną, o menininko susižavėjimas fragmentiškumu ir abstrakcija. Dvidešimto amžiaus skulptūra greitai tapo tokia abstrakti, kad apskritai atsisakė žmogaus figūros. Rodeną būtų labai nustebinęs jo palikimas.
Meilė pagal Rodeną
Su Rouze Borė, neišsilavinusia siuvėja, Rodenas susipažino 1864 m. Kol jam pozavo, moteris pastojo; jų sūnus gimė 1866 m., nors Rodenas oficialiai niekada nepripažino tėvystės. Visą likusį gyvenimą Borė buvo vergiškai ištikima menininkui: ji tvarkė jo namus, gamino maistą ir miegojo jo lovoje.
Borė atsidavimas nesutrukdė Rodenui vaikytis kitų moterų, ypač Kamilės Klodel. Kai 1882 m. juodu susipažino, Rodenas jau buvo žinomas menininkas, o Klodel – jauna karjeros siekianti studentė. Jis niekaip negalėjo atsispirti jos sugebėjimams, protui ir nuožmioms ambicijoms. Greitai jie pradėjo dirbti drauge ir kaip meilužiai gyventi kaimo meilės lizdelyje. Kai negalėdavo būti kartu, vienas kitam rašydavo pikantiškus laiškus. Tipiškas Rodeno raštelis: „Pasigailėk manęs, padūkusi mergiūkšte. Daugiau nebegaliu kentėti.“ Tipiškas Klodel atsakymas: „Einu miegoti nuoga, kad įsivaizduočiau, jog tu šalia.“
Tačiau aistra negalėjo trukti ilgai. Klodel jaudinosi, kad greitai Rodenas prisiims jos nuopelnus. Paskui ji pastojo, tačiau norėjo būti menininkė, todėl pasidarė abortą. Rodenas jautėsi išduotas. Jis atsisakė palikti patogų gyvenimą su Borė, o tai papiktino Klodel. Blogiausia, kad pablogėjo Kamilės sveikata. 1898 m. ji nutraukė santykius su Rodenu ir greitai tapo šizofrenijos auka. 1913 m. Klodel šeima uždarė ją į beprotnamį, ten ji ir mirė 1943 m.
Tuo tarpu ištikimoji Borė liko su skulptoriumi. Daug kam ji atrodė keista asmenybė, kuri niekaip nesugebėjo suprasti Rodeno turtinės padėties ir reputacijos, ir akivaizdžiai norėjo, kad su ja būtų elgiamasi kaip su tarnaite. Abiem artėjant prie mirties poros draugai nutarė, kad jų santykiai turėtų būti įteisinti, ir įtikino Rodeną ją vesti. Jie susituokė 1917 m. sausio 29 d., viduryje šaltos karo metų žiemos. Borė neteko pasidžiaugti nauja šeimine padėtimi. Į vestuves ji buvo atgabenta lovoje, o po dviejų savaičių mirė.
Netinkamas būti dvasininku
Rodenas buvo vienas iš penkių vaikų (trys iš jų mirė ankstyvoje vaikystėje). Jo santykiai su išgyvenusia seserimi Marija, suprantama, buvo artimi. Po nelaimingo meilės romano jaunoji Marija nusprendė paskirti savo gyvenimą bažnyčiai ir tapo vienuolyno novicija. Prieš priimdama įžadus ji susirgo raupais ir 1862 m. gruodžio 8 d. mirė.
Priblokštas Rodenas nusprendė tęsti sesers pasirinktą kelią. Jis įstojo į Šventojo sakramento ordiną ir priėmė brolio Ogiusto vardą. Vienuolyno vyresnysis greitai suprato, kad jaunuoliui trūksta pašaukimo, susilaikymas ir pasiaukojimas – ne jam. Jis paragino Rodeną piešti ir lipdyti ir pamažu šitaip ištraukė menininką iš sielvarto. Dėkingas Rodenas greitai grįžo į savo studiją. Galime tik įsivaizduoti, kokią sumaištį šis aistringas vyras būtų sukėlęs vienuolyne.
Koks terminas?
Rodenas dirbo savo tempu ir negalėjo pakęsti, kai kas nors tikėdavosi, kad jis dirbs pagal tvarkaraštį. Pavyzdžiui, „Paminklas Balzakui“ užtruko ne vienus metus. 1891 m. jį užsakiusi Literatūros džentelmenų draugija tikėjosi, kad darbas bus baigtas 1893 m. gegužę. 1894 m. spalį draugijai taip įkyrėjo, kad pareikalavo pristatyti darbą per dvidešimt keturias valandas. Rodenas atsakė: „Negi jie nesupranta, kad didis menas nesilaiko pristatymo datų?“ Jis neparodė „Balzako“ iki pat 1898 m.
Gimė ikona
Šiuolaikiniai menininkai iš „Mąstytojo“ semiasi daug įkvėpimo. Keitas Taisonas 2001 m. sukūrė „Mąstytoją (pagal Rodeną)“, tai dvylikos pėdų aukščio juodas šešiakampis, kuriame yra daugybė kompiuterių, sudarančių dirbtinį intelektą. Programa nustatyta veikti 33 000 metų, o vienintelė išvestis yra šviesos diodų ekranas, skaičiuojantis sekundes iki 76,5 metų – vidutinės žmogaus gyvenimo trukmės. Menininkas sako, kad jam patinka mintis, jog mašina mąsto, tačiau jis nežino, apie ką.
Kelios šiuolaikinės versijos truputį skatologiškos. Migelis Kalderonas savo „Mąstytoją“ 1971 m. sukūrė iš tualetinio popieriaus ritinėlių. Kodžio Čoi 1996–97 m. parodoje eksponuotą „Mąstytoją“ sudarė septynios natūralaus dydžio skulptūros, sudėliotos iš 2500 tualetinio popieriaus ritinėlių, išmirkytų skrandžio rūgštyje, kurios kiekis atitiktų 20 000 butelių tūrį. Labai daug skrandžio rūgšties.
Greitai „Mąstytojas“ tapo ir satyriniu simboliu. Dar 1907 m. prancūzų animatoriai žurnalo viršeliui sukūrė karikatūrą, kurioje Rodenas buvo pavaizduotas savo paties skulptūros poza. „The New Yorker“ karikatūristai irgi susižavėjo šia satyra ir taip pat prisiminė skulptūrą. 1998 m. karikatūroje pavaizduotas vyriškis, „Mąstytojo“ poza rymantis ant lovos krašto; šalia jo sėdinti nuoga partnerė sako: „Patikėk manim, tu tiesiog per daug apie tai galvoji.“
* Vertė Aleksys Churginas, 1988 m.
