Keturiose muziejaus salėse galima pamatyti 60 dailininkų 1900–1950 metais sukurtus grafikos darbus, piešinius, pasteles, akvareles.
Numanomos meilės istorijos
Vilnius, kaip ir Paryžius, – romantiškas meilės miestas. Net ir tušti jo kiemelių, tiltelių ar gatvių vaizdai primena pasimatymų vietas, kurias ką tik paliko ar į kurias dar nesuskubo atbėgti įsimylėjusių vilniečių porelė.
Ši paroda neapsiriboja vien architektūriniais vaizdais.
Pasak parodos kuratorės Ilonos Mažeikienės, pagrindinė „Vilniaus ženklų“ tema – miestas ir žmogus. Ji atsiskleidžia ir peizažuose, ir portretuose, ir net aktuose.
Pavyzdžiui, pirmos salės darbuose – ne Vilnius, o vilniečiai. Tai įvairiausia stilistika sukurti portretai, miesto gyvenimo scenos, jaunų merginų portretai ar vaikų judesio studijos.
Tiesa, daugelio jų niekas negali identifikuoti. Kūrinių autoriai nenurodė savo modelių vardų ar profesijų.
Tačiau įsivaizduoti, kaip atrodė prieš šimtmetį tomis pačiomis miesto gatvėmis vaikščioję žmonės, tikrai galima.
Vienas kitas personažas – ir nesunkiai atpažįstamas. Pavyzdžiui, rusų avangardo madas iš Maskvos į Vilnių praėjusio amžiaus pradžioje atvežęs dailininkas Vytautas Kairiūkštis.
Net keli jo autoportretai ir dailininko sesers portretas neatsitiktinai tapo vienu ryškiausių ekspozicijos pradžios akcentų.
Trys dailininkų kartos
V.Kairiūkštis buvo Ivano Trutnevo Vilniaus piešimo mokyklos mokinys. Po studijų Maskvoje jis vienas pirmųjų tarp lietuvių puoselėjo konstruktyvizmo ir suprematizmo idėjas. Kitokio meno dvasia jis ugdė ir būsimuosius dailininkus legendinėje Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazijoje Vilniuje.
Vieno jo mokinių Vlado Drėmos darbus taip pat galima pamatyti šioje parodoje. Jie liudija, kad apibūdinimas „dingęs Vilnius“ tinka ne tik sunykusiai miesto architektūrai, bet ir vis smarkiau naikinamam jo žaliajam rūbui.
Karo Vilnių vaizduojančioje V.Drėmos medžio raižinių serijoje, sukurtoje 1943 metais, galima pamatyti keletą spalvotų variacijų Gedimino pilies bokšto, kuris matomas pro kalno šlaite augančių medžių siluetus. Visoje serijoje jų net septynios dešimtys.
Vyriausia parodoje pristatomų dailininkų karta gimė dar XIX amžiuje, o šimtmečių sandūroje jau buvo žinomi dailininkai. Tarp jų yra garsusis Vilniaus fotografas ir tapytojas Stanislovas Filibertas Fleris.
Antroje – architektūrinėje – parodos salėje eksponuojamos ne jo garsiosios stereoskopinės Vilniaus fotografijos, o akvarelėje įamžintas Šv.Kazimiero gatvės vaizdas.
Kasdienio gyvenimo scenos
Pati įdomiausia ir labiausiai intriguojanti trečioji „Vilniaus ženklų“ salė. Joje nemažai žydų kilmės dailininkų darbų, vaizduojančių kasdienio miesto gyvenimo scenas.
Čia įamžinti ir batsiuviai, ir fabriko darbininkai, ir įsimylėjėlių porelė, šurmulys miesto sinagogų kiemuose.
Įvairių tautybių Vilniaus dailininkai sukūrė vaizdus, primenančius senų romanų ar detektyvų iliustracijas.
Jie leidžia pažvelgti į vilniečių butus, kavines.
Viename paveiksle – jaunimo būrelis Vilniaus paplūdimyje poilsiauja su gramofonu, stebi upėje baidarėmis ir burlaiviais plaukiančius žmones. Kitame – tamsus miesto užkampis su žibintu ir nuojauta, kad tuoj čia nutiks kas nors negera.
Paroda „Vilniaus ženklai“ V.Kasiulio muziejuje veiks iki rugsėjo 14 dienos.
