45 metų J.Ludavičiaus karjera prasidėjo kaip ir daugelio kitų – M.K.Čiurlionio menų gimnazija, tapybos studijos Vilniaus dailės akademijoje. Dar studijuodamas jis pradėjo dalyvauti menines provokacijas rengusios grupės „Žalias lapas“ veikloje. Iš Niujorko atvykęs dėstytojas Kęstutis Zapkus padrąsino tęsti mokslus JAV. 1993 metais įstojęs į Hunterio koledžą ir ten įgijęs magistro laipsnį J.Ludavičius iki šiol kuria Niujorke.
– Kas labiausiai nustebino po tiek metų atvykus į Vilnių? – paklausiau tapytojo, susiruošusio nufilmuoti parodą Niujorke likusiems kolegoms.
– Nesitikėjau, kad taip viskas pasikeis. Ir miestas, ir žmonės. Juk yra bičiulių, kurių nemačiau 21 metus. Kai nuėjau į K.Zapkaus parodos atidarymą Nacionalinėje galerijoje, patyriau tikrą šoką. Buvo dvidešimt atvejų, kai pradėdavau šnekėtis su nepažįstamuoju ir po truputį išaiškėdavo, kad aš kalbu apie jį, o jis apie mane. Staiga suprasdavome, su kuo iš tiesų kalbamės. (Juokiasi.)
– Pasikeitė tik bendraamžiai? Ar ir profesoriai?
– Ne, tik bičiuliai. Ypač vyrai. Kai kurie užsiaugino barzdas, kitų veidai išplatėjo, bruožai visai kitokie. O Valentinas Antanavičius, kiti profesoriai visai nepasikeitę. Aš iš pradžių net Oskaro Koršunovo nepažinau, nors buvau jį matęs Niujorke prieš kokį dešimtmetį.
– „Gerų blogybių“ paroda, surengta Šiuolaikinio meno centre, nors ir labai svarbi, buvo vienas iš daugelio jūsų kurso projektų. Juk ir prieš K.Zapkaus atvažiavimą iš Niujorko jūs jau rengėte parodas?
– Taip. Rodėme darbus Dailės akademijoje, taip pat P.Cvirkos gatvės galerijoje (dabar – Pamėnkalnio galerija).
Šioje parodoje yra Sauliaus Mažylio darbas iš to laikotarpio. Prisimenu, Saulius Šumskas ir S.Mažylis tada buvo padarę ir skulptūrinių objektų, kurie šiek tiek priminė ankstyvuosius skulptorių Artūro Railos ir Algio Lankelio darbus. Tik jie darė tai konceptualiau, iš atliekų, o ne iš tradicinių brangių skulptūros medžiagų.
– Kaip jums atrodo šių dienų Lietuvos menas?
– Nedaug mačiau, bet susidarė įspūdis, kad visi kuria koncepcijas. Yra šiek tiek vaizdo meno, bet ir jį nustelbia plikas konceptualizmas: parašo ką nors, ir tiek. Toks pirmas įspūdis.
Atrodo, kad menininkai stengiasi kuo mažiau išsitepti rankas. O mes net ir studentiškais laikais viską būtinai savo rankomis norėjome daryti. Tai atrodė tikra.
– Kaip atrinkote darbus šiai parodai? Gabenote juos iš Niujorko?
– Ne. 1992 metais sukurtas objektas kabėjo brolio namuose. O naujausius tapybos darbus iš manęs prieš kurį laiką nupirko kolekcininkas Vilius Kavaliauskas. Jo įkurtame Išeivijos dailės fonde yra šeši mano paveikslai. Porą jų paskolino parodai.
Pastaruoju metu dirbu būtent taip – tapau per laikraštį. Pridedu laikraščio vaizdą prie darbo ir tapau per jį specialiu skysčiu. Labai smirdi, todėl tenka dirbti su apsaugine kauke. Bet nereikia tų laikraščių nei karpyti, nei klijuoti, kaip darant tradicinį koliažą.
Vienas šių paveikslų primena 2001-ųjų rugsėjo vienuoliktosios tragediją. Amerikoje tų dviejų dangoraižių griuvimas iki šiol apipintas įvairiomis sąmokslo teorijomis. O aš norėjau padaryti paveikslą tarsi kryžiaus kelio stotį, todėl jis yra kryžiaus formos. Daugelis bažnyčių turi du bokštus, todėl okultistai tuos dangoraižius dvynius laikė Manhatano bažnyčia.
– Kodėl jūsų paveikslų forma tokia komplikuota? Jie ne tik iškarpyti, bet net ir kai kurie kraštai šiek tiek išlenkti.
– Domėdamasis klasikine architektūra pastebėjau, kad graikų statiniai visuomet būdavo šiek tiek išlenkti. Tyčia. Juk ir jų kolonos šiek tiek išlenktos tam, kad kompensuotų perspektyvos iškraipymus. O JAV, kai važiuoji į Vašingtoną, matai tą valdišką architektūrą, kuri sukurta tarsi pagal liniuotę. Viskas tiksliai išpjauta iš granito. Užmojis toks – egiptietiškas. (Juokiasi).
Todėl man ir kilo noras atsisakyti standartinių stačiakampių paveikslų formų. Jei nors vieną paveikslo kraštą padarau šiek tiek kreivą, tai net toks mažytis pakeitimas sukuria visiškai kitą nuotaiką. – Ar dažnai Niujorke pasižvalgote, ką kuria kiti, apsilankote parodose?
– Jau daugelį metų turiu įprotį ketvirtadienį pasivaikščioti po parodų atidarymus. Vilniuje dar turi pasižiūrėti, kur kokia paroda, o ten nieko nereikia planuoti. Tą pačią dieną jų būna tiek, kad nors vežimu vežk. Įdomūs darbai, geras vynas, viskas trunka kelias valandas.
Darbus įsigijo kolekcininkai
1992 metais dvylika Vilniaus dailės akademijos studentų, kuriems vieną semestrą dėstė iš Niujorko atvykęs tapytojas K.Zapkus, surengė parodą "Geros blogybės". Tai buvo pirmoji konceptualaus tarpdisciplininio meno paroda Šiuolaikinio meno centre Vilniuje.
Po 22 metų parodoje "Inversija. Blogos gėrybės", surengtoje Jono Meko vizualiųjų menų centre Vilniuje, šalia eksponuojami seni ir nauji šios grupės menininkų darbai leidžia pažvelgti į to meto ieškojimus pro šiandienos prizmę. Parodos dalyviai: J.Ludavičius (JAV), Ž.Kempinas (JAV), Ieva Martinaityte-Mediodia (JAV), P.Jurkšaitytė, L.Kasputienė, A.Bareikis (JAV), G.Vaičys, S.Mažylis, S.Šumskas, G.Lilienė, R.Žilys, S.Kruopis.
Senus jų darbus karatorė L.Kreivytė surinko iš įvairiausių vietų -- sodo namelio, rūsio, mamos dirbtuvės, sesers namų. Ekspoziciją papildo fotografijos, straipsniai ir filmai. Didelė dalis naujausių menininkų darbų į ekspoziciją atkeliavo iš juos įsigijusio fondo "Lewben Art Foundation". Šis privatus meno fondas buvo ir parodos iniciatorius, ir pagrindinis rėmėjas.
