Neretai, kai menininkas iškeliauja anapilin, jo kūryba panyra į užmarštį. Tačiau tapybos patriarchas A.Savickas Lietuvos mene stovi tarsi tvirtas šimtametis ąžuolas giliai įleidęs šaknis ir plačiai išskleidęs šakas, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Sostinė“.
Tapė pusšimtį metų
Jo vardas ir kūryba neatsiejami nuo XX a. lietuvių tapybos istorijos, tačiau ir nūdiena - jau XXI amžius - yra jo laikas.
Kuo mums svarbi A.Savicko tapyba, kuo įsimintinas dailininko kūrybinis kelias?
Atmintyje daugeliui užsifiksavo tapantis, rašantis menininkas, ritmiškai rengiantis didžiules savo kūrybos personalines parodas - jubiliejines ekspozicijas metais, kurie užsibaigia devynetu arba ketvertu (o ir šie metai būtent tokie!). Leidžiantis knygas apie kolegų ir savą kūrybą, gyvenimą.
Jo nepertraukiama - be nedarbingų periodų - kūrybos trajektorija truko daugiau kaip 50 metų.
Visi žanrai buvo geri
Retai atkreipiamas dėmesys, kad tas įgimtas darbštumas ir kūrybingumas davė vaisių tik tuomet, kai dailininkas buvo jau keturiasdešimties, t.y. nuo 1959 metų.
Baigus Vilniaus dailės institutą prireikė beveik dešimties metų baigimo, kad susiformuotų tai, ką mes šiandien suvokiame kaip „Augustino Savicko tapybą“.
Tik tuomet tapytojas A.Savickas prabilo visa jėga, įtaigia tapysena, didžiuliu formatu, savitais vaizdiniais.
Jam paklusdavo peizažas ir natiurmortas, portretas ir figūrinė kompozicija. Visi žanrai buvo geri, visi periodai - savaip kūrybingi.
Prietema ir žydėjimas
9-10-ojo dešimtmečių A.Savicko paveikslai paženklinti autentiško išgyvenimo ir lyrinės nostalgijos, kuri šiek tiek prislopino ankstesnį aštrumą, bet nenumaldė prigimtinio aitraus ilgesio jausmo.
Atviras ankstesnių drobių dramatizmas ilgainiui užleido vietą labiau apibendrintiems vaizdams, gilesnėms emocinėms apraiškoms.
Tačiau išliko individualaus kūrybos stiliaus ženklai - tamsus, bet raiškus koloritas, sąlyginė erdvė ir vieniša, simboliniam ženklui prilygstanti bei liaudies skulptūrą menanti figūra.
Vėlyvuoju menininko kūrybos periodu jo darbuose akį traukia pavasarinio žydėjimo, gaivališkos žalumos motyvai. Tokie yra paveikslai „Po žydinčiu medžiu“ (2002-2009 m.), „Poezijos skaitymas žydinčiame sode“, „Sode tarp balkšvų gėlių“, „Senasis Vilnius“ (visi trys - 2009-2011 m.).
Net kai žiūri į „Naktį“ (1987--1992 m.) ir į paskutinį maestro nutapytą paveikslą „Lietuviška madona“ (2003-2012 m.), matai ir čia gėles, stebiesi, kokios jos nebanalios.
A.Savicko jubiliejinė paroda „95 paveikslai iš Savicko paveikslų galerijos kolekcijos“ Vilniaus rotušėje veiks birželio 3-29 dienomis.
