Jo autorius G.Radzevičius įsitikinęs, kad būtina Lietuvoje turėti simbolį, išreiškiantį viso pasaulio lietuvių vienybės idėją. Nepriklausomybės šimtmečiui skirto projekto organizatorius – "Lietos labdaros fondas", o sumanymo iniciatorius – visuomeninė organizacija "Sugrįžus". Tarp iniciatyvinės grupės narių – visuomeninių organizacijų vadovai, nacionalinių premijų laureatai, verslininkai.
Kiekvienas žmogus gali prisidėti prie dešimties metrų aukščio monumento, kuris bus statomas Europos parke netoli Vilniaus, pirkdamas simbolinę projekto valiutą – „Lietus“, kurių nominalai – nuo 10 iki 500 litų.
Gana kukliai Nidoje prasidėjusi pinigų rinkimo akcija turėtų išplisti po visą Lietuvą. Projektas bus pristatomas per įvairiausių miestų ir miestelių šventes. Iš Nidos jis keliaus į Kretingą, vėliau į Klaipėdos Jūros šventę, Palangos, kitų miestų renginius.
Monumento idėja gyvuoja jau kelerius metus, ji yra sulaukusi ir teigiamų, ir neigiamų vertinimų. Pinigų rinkimo būdas daugeliui žmonių primena menininko Tado Gutausko „Laisvės kelią“ sostinėje, kurio meninį lygį ir plastinį sprendimą iki šiol kritikuoja ne tik profesionalai.
Norėjo būti laisvas kūrėjas
Paklaustas, ar nebijo, kad pradėjus aktyviai rinkti pinigus pasigirs vis daugiau balsų, abejojančių ne tik menine būsimo monumento verte, bet ir pačiu sumanymu viename kūrinyje sulydyti krikščioniškus ir pagoniškus simbolius, G.Radzevičius numojo ranka.
„Manęs dažnai klausia, ar „Karūną“ palaimino Kultūros ministerija. Tačiau šis sumanymas kilo iš apačios ir įgyvendinamas privačioje žemėje. Jei ministerija norės prisidėti – prašom. O jeigu kam nors nepatinka "Karūna" – jis gali neduoti nė lito arba sukurti savą paminklą. Vienybės simbolių niekada nebus per daug" “, – „Lietuvos rytui“ sakė būsimo monumento autorius.
G.Radzevičius sovietmečiu kūrė koplytstulpius ir skulptūras bažnyčioms, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę įgyvendino ne vieną sumanymą privačiose sodybose. Jis įsitikinęs, kad kiekvienas, kuris ką nors veikia, sulaukia kritikos.
„Turiu menininko statusą, tačiau jokio akademijos diplomo, nes man buvo neįdomu tose meno mokyklose, – sakė menininkas. – Net ir anais laikais norėjau būti laisvas kūrėjas. Pažįstami iš Dailės instituto (dabar – Dailės akademija) man pavydėdavo, nes aš kiaurą dieną būdavau užsiėmęs savo reikalais, o jie dirbdavo egzaminui, įskaitai. Ir visiškai ne tai, ką norėdavo", – prisiminė sovietmetį menininkas.
Būdamas vos šešiolikos G.Radzevičius pradėjo dirbti restauracinėse dirbtuvėse. Iš pradžių tvarkė knygas, vėliau – lipdė, drožė. Amato žinias gilino ir Vilniaus dailės kombinato skulptūros ceche, o su meno istorija susipažino viešose "Žinijos" draugijos lektorių paskaitose.
Katalikybė ir baltiškas aukuras
Už darbus religinėmis temomis menininkas sovietmečiu buvo išmestas iš Lietuvos liaudies meno draugijos, prarado dirbtuvę ir prie jos suvežtus būsimiems darbams skirtus akmenis. Valdžios nežavėjo ir kita šio žmogaus veikla – kelionės su žygeiviais po Lietuvą, etnokultūros palikimo rinkimas ir propagavimas. "Tuomet mane priglaudė bažnyčia, dirbau altoriams ir kapinėms. Dabar tuo galiu tik džiaugtis, nes nė vienas mano darbas nepateko į Grūto parką. Prie mano skulptūrų žmonės kasdien meldžiasi, jos nuolat lankomos“, – sakė dievdirbys, išdrožęs ne vieną Jėzaus Kristaus ir šv.Kazimiero skulptūrą.
Kaip tik Šv.Kazimiero bažnyčią Vilniuje vainikuojanti karūna menininkui pašnabždėjo būsimo monumento plastinį sprendimą. Norėjosi sukurti simbolį, kuris ne tik primintų Lietuvos valstybės istoriją, bet ir taptų mėgstama žmonių susibūrimo vieta.
"Soviemečiu kunigai mane aprūpindavo religine literatūra, o kitais keliais atkeliaudavo literatūra apie jogą, runas ir panašius dalykus. Jau tuomet bandžiau visa tai sujungti medyje, akmenyje. Juk visų krikščioniškų švenčių šaknys – senos baltiškos šventės, o dauguma bažnyčių pastatytos tose vietose, kur kažkada buvo šventvietės. Mat ten yra labai gera energija", – dėstė menininkas.
G.Radzevičiaus „Karūnoje“ bus galima rasti specialius akmenis su solidžiausių rėmėjų pavardėmis. Visų kitų indėlį primins simboliniai „Lietai“.
Menininkas įsitikinęs, kad skulptūrose įkūnyti simboliai – vienas svarbiausių tautą vienijančių dalykų. Vienas jo sumanymų – koplytstulpių tradicijos atgaivinimas Vilniaus krašte. Ir „Karūną“ jis nori statyti ne mieste, o miško apsuptyje, kaip baltiškos dvasios susikaupimo šventovę.
Bilieto pirkti nereikės
„Šiais laikais galima rasti rėmėją, kuris vienas paklotų ant stalo kelis milijonus. Tačiau norėjosi paskatinti visus lietuvius prisidėti prie sumanymo, išleisti kelis litus ne geresniam maistui ar gražesnei mašinai, o dvasiniams dalykams“, – aiškino G.Radzevičius.
Jo manymu, prie „Karūnos“ prisidėję žmonės tikrai norės ją pamatyti, todėl dažniau atvažiuos į Europos parką, dalyvaus šventėse. Norintiems aplankyti monumentą nereikės pirkti bilieto, jį bus galima apžiūrėti nemokamai. Didesnių švenčių metu netoliese bus galima pasistatyti ir automobilius, ir palapines.
Ką darys autorius, jei nepavyks surinkti trijų milijonų litų, kurių reikia projektui?
„Padarysiu mažesnį variantą ir pastatysiu savo kieme. Kai žmonės ateis pasižiūrėti ir paklaus, kodėl ta „Karūna“ tokia maža, atsakysiu, kad kokia lietuvių vienybė – tokia ir karūna“, – juokavo G.Radzevičius.
Monumentas saugos tautą nuo negandų
Pagrindinis paminklo „Pasaulio lietuvių vienybės karūna“ siluetas primena karūną, jį papildo baltų kultūros ženklai ir simboliai. Paminklo aukštis – 10 metrų, varpinės aukštis – 16 metrų, o joje įrengta apžvalgos aikštelė turėtų būti 7 metrų aukštyje.
Karūnos pagrindą sudarys iš lauko akmenų sumūryti aštuoni stulpai, viršuje užsibaigiantys saulute su pumpuru, simbolizuojančiu amžiną gyvenimo žiedą.
Lenkti metaliniai skliautai primins dangaus skliautą, o juose esantys koriai – avilį. Lauko akmenėliai koriuose bus karūnos brangakmeniai – tai visų pasaulio lietuvių ir jų bendruomenių indėlis į Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimą. Po tuo skliautu, ant piliakalnį simbolizuojančio kalnelio – akmeninis aukuras apeiginei ugniai užkurti, į kurį nukreipti iš visų pasaulio kraštų vedantys takai.
Karūnos viršūnėje, ant simbolinio Žemės rutulio, iškils Vytis – vėtrungė, kuri pasisuka į tą pusę, iš kurios pučia vėjas, ir tradiciškai saugo nuo įvairiausių negandų.
Akmenimis grįstas ratas aplink kolonas simbolizuos karūnos apsaugą nuo blogio. Mat tikėta, kad tam reikia apibraukti ratą šermukšnio lazda.
Didžiajame aikštės rate ant kauburių, sudėliotų iš lauko akmenų, stovės didžiuliai rieduliai – akmenys su metalinėmis kaltinėmis saulutėmis viršuje. Juose bus iškaltos svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių datos.
Iš dešinės pusės – scena renginiams ir varpinė su Tautos vienybės varpu. Šalia varpinės bus išdėstyti akmenys su juose iškaltomis pagrindinių rėmėjų pavardėmis ir bendruomenių pavadinimais.
