Užduotis - surasti Veroniką
Moteriškės pavargusiais veidais geležinkelio stoties laukimo salėje, Katedros aikštė, anuomet vadinta Gedimino vardu, iš aukštybių, Kalnų parko tribūnose saulės spindulius gaudančios studentės, mergytės su baltų kaspinų drugeliais viršugalvyje ir netgi vienas kitą įsimylėję jauni Julija ir Algirdas Brazauskai... Tokie ir dar dešimtys kitų kasdienybės vaizdų laukia žiūrovų „Vartų“ galerijos salėse, skirtose A.Sutkaus kūrybai.
Azartiškesnius žiūrovus galima net paakinti: suraskite šiose nuotraukose prieš pusę amžiaus užfiksuotą Veroniką Povilionienę. Beje, į spaudos konferenciją susirinkusiems žurnalistams be autoriaus pagalbos tai nepavyko.
Archyvai – tarsi bedugnė
A.Sutkus savo priesakui nebeimti fotoaparato į rankas liko ištikimas: pastarąjį dešimtmetį jis tvarko archyvą, kuriame – daugiau nei pusė milijono kadrų, įdomiausius ir labiausiai vykusius perkelia ant popieriaus.
Tačiau visos jo 75 metų sukakčiai skirtos parodos fotografijos dar niekados nerodytos Lietuvos publikai. Jos atrinktos iš archyvo ir apima visą fotomenininko kūrybos laikotarpį nuo XX a. vidurio iki XXI a. pradžios.
Jauna parodos kuratorė Julija Čistiakova A.Sutkaus darbus suskirstė į kelis ciklus: „Portretai“, „Vaikai“, „Gatvės scenos“, „Moterys“ („Čia panų stendas, o man tai nebūdinga“, – pristatydamas pastarąjį ciklą nusišypsojo A.Sutkus).
Kiekvieną ciklą sudaro įvairiais laikotarpiais darytos nuotraukos, sukomponuotos į atskiras grupes. Toks sumanymas, pasak kuratorės, suteikia žiūrovui galimybę pažinti Lietuvos fotografijos klasiką iš naujo ir pamatyti, kaip per jo ilgą karjerą kito santykis su žmonėmis, politika, architektūra.
Parodoje taip pat pateikiama nuotraukų iš A.Sutkaus asmeninio gyvenimo, katalogai, palakatai, rodomas 1969 metais sukurtas filmas „Akimirkos“ apie A.Sutkaus kūrybos pradžią ir du interviu - vienas iš Lietuvos, kitas iš Brazilijos.
Kodėl paroda pavadinta „Be pavadinimo“?
„Todėl, kad to, ką pamačiau archyve, vienu žodžiu pavadinti neįmanoma. Ir keliais žodžiais neįmanoma, – sakė parodos kuratorė J.Čistiakova. - Sumanėme Lietuvos žiūrovams parodyti tai, ko jie dar nematė. Kai tik ateidavau pas Antaną, jis traukdavo vis naujus ir naujus kadrus. Atrodė, kad jų begalybė. Reikėjo apsispręsti, kaip visa tai pateikti. Kadangi A.Sutkaus kūrybos neįsivaizduojame be portretų, be kasdieninių gyvenimo scenų, paprastų žmonių gatvėse, todėl paroda suskirstyta į kelis skyrius.“
Brazilams vis negana
Nors A.Sutkus nebefotografuoja, jo kūrybos gerbėjų būrys nemažėja. Net atvirkščiai – didėja. Ir jų gretas papildo visų pirma brazilai. Nuo 2012 metų šioje šalyje surengta jau 15 jo parodų, dar viena numatyta šiemet rugpjūčio mėnesį. Kaip lietuvių fotomenininkas ten atsidūrė?
Apie tai papasakojo Vilniuje šiuo metu viešintis jo parodų Brazilijoje kuratorius Luizas Gustavo Carvalho. Iš profesijos jis ne menotyrininkas, o muzikas, pianistas, bet visada domėjosi ir vaizduojamaisiais menais, tarp jų - fotografija.
Neakivaizdžiai su A.Sutkumi jis susipažino Prancūzijoje per rašytojo Jeano Paulo Sartre'o jubiliejų. Ta proga Paryžiuje buvo eksponuojamos A.Sutkaus Nidoje darytos šio rašytojo nuotraukos.
Paskui L.G.Carvalho ketverius metus gyveno Maskvoje ir ten pamatė išsamesnę A.Sutkaus parodą.
„Man ji padarė tokį įspūdį, kad ryžausi paskambinti Antanui ir padėkoti už viską, ką jo menas man davė. Apimtas entuziazmo, pasisiūliau pabandyti surengti jo parodą Brazilijoje“, - pasakojo pianistas, netikėtai tapęs ir parodų kuratoriumi.
Pirmiausia jam pavyko surengti A.Sutkaus retrospektyvą Prancūzijoje, Tulūzoje esančiame pirmajame Europoje fotografijos muziejuje „Le Chateau d'Eau“. (Šiame muziejuje A.Sutkaus nuotraukos jau buvo eksponuotos prieš ketvirtį amžiaus. „Sugrįžau kaip muškietininkas po dvidešimties metų“, - džiaugėsi fotomenininkas.)
„Iškart po to prasidėjo gastrolės po Braziliją, kurios trunka iki šiol. Nuo pirmosios 2012 metų parodos didžiausiame Lotynų Amerikoje Oscaro Niemeyerio muziejuje jau surengtos devynios sostinėje ir dar šešios kituose miestuose.
Žmonės visur susižavėję. Manau, kad juos visų pirma žavi Antano nuotraukų humanizmas. Dabar jo mene vis mažiau, tačiau žmonėms to reikia. 29 tūkstančiai lankytojų aplankė A.Sutkaus parodas per dvejus metus, vadinasi, humanizmas dar gyvas.
Aš pianistas, bet fotografija man visada buvo labai įdomi. Maskvoje susipažinau su nepaprastai aukšto lygio sovietine fotografija, ypač - lietuvių. Iki šiol negaliu įsivaizduoti, kaip tokioje nedidelėje šalyje gali būti tiek gerų fotografų. Man atrodo, kad jūsų akyse įmontuotas kažkoks specialus prietaisas, leidžaintis taip netikėtai pamatyti pasaulį“, - šypsojosi L.G.Carvalho.
Įdomiausia, kad Lietuvoje darytose nuotraukose brazilai tarsi atpažįsta save. A.Sutkus ne kartą sulaukė klausimo, ar kartais jis negalėjo vieno ar kito brazilo nufotografuoti vaikystėje.
„Nors nuotraukos rodo, kokia Lietuva buvo sovietiniais metais, kitame pasaulio krašte žmonės jas supranta“, - pabrėžė L.G.Carvalho, savo tautiečiams A.Sutkaus nuotraukas pristatęs ne kaip istorinę, o kaip fotomeno ekspoziciją.
Pats A.Sutkus irgi pabrėžia: „Metraščio niekada nekūriau. Svarbiausia man buvo padaryti gerą nuotrauką. Kaip ją padaryti? Šito teirautis tas pats, kas klausti, kaip vaiką padaryti. Dirbau, dirbau ir padariau.“
O L.G.Carvalho, Lietuvoje lankęsis jau tris kartus, džiaugėsi, kad šįkart pagaliau pamatė mūsų šalį: „Iki šiol mačiau tik tokį Vilnių, koks jis buvo praėjusio amžiaus antrojoje pusėje, nes ištisas dienas sėdėjome su Antanu ir rinkome nuotraukas. O dabar važiavau autobusu per Lietuvą, Nidą, Kauną, mačiau miestų pavadinimus ir atrodė, kad keliauju per pažįstamas vietas, nes viską jau buvau matęs nuotraukose. Tik man buvo keista, kad vaizdai... spalvoti.“
