P.Bocullaitė siūlo pabrėžti Sveikatos ir sporto centro aktyvaus laisvalaikio įvaizdį ir išpiešti sienas paplūdimio tematikos grafiniu piešiniu. Svarbus ir menininkės pasiūlytas techninis sprendimas: pastato sieną padengti drėgmei atspariais dažais, kurie lyjant išlaikytų sausos sienos vaizdą, išryškintų piešinį ir sukurtų paradoksalaus pozityvumo įspūdį.
- Kaip sužinojote apie konkursą? - pasiteiravau P.Bocullaitės.
- Ši žinia vis šmėstelėdavo iš už kampo socialiniuose interneto labirintuose, vis pakutendavo smalsumą, kol galų gale „Facebook“ draugų agitacijos visiškai įtikino, kad vertėtų dalyvauti.
- Kokia buvo pirminė idėja ir kaip ji kito iki tokio eskizo, kokį pateikėte konkurso vertintojams?
- Jau senokai nešiojausi galvoje šlapios sienos idėją. Man žavu, kai lyjant pastatai įgauna tamsesnį atspalvį, norėjosi tai išnaudoti. Todėl sugalvojau šį iš pažiūros nematomą paplūdimį, kuris „atsigauna“ tik lietuje – kaip kontrastas nemaloniam orui. Kai žmonės skubėtų gatve, susirangę į lietpalčius, sienoje atgytų visai kitoks pasaulis ir galbūt kam nors sukeltų šypsnį ar tiesiog pasufleruotų, kad nėra jau viskas taip blogai.
- Kokie gatvės menininkai ar gatvės meno darbai jus žavi ar įkvepia?
- Kad ir kaip banaliai skambėtų, Banksy ar Blu, ko gero, yra įkvėpę daugelį gatvės (ir ne tik) menui prijaučiančiųjų, aš tikrai ne išimtis. Bet dar labai džiaugiuosi, kad turime Lietuvoje tokių talentingų kūrėjų kaip Morfai. Išskirčiau jį iš visų – tiesiog unikalus gatvės meno vėliavnešys mūsų nedidelėje šalyje.
- Ar turite svajonių erdvę, kurioje norėtumėte įgyvendinti gatvės meno projektą, sukurti gatvės meno kūrinį?
- Yra tokių kampelių, kuriuose tikrai norėtųsi įgyvendinti vieną ar kitą sumanymą. O jei yra vieta, galbūt ateis ir laikas.
- Kaip vertinate praėjusį „Vilnius Street Art“ festivalį, kas labiausiai įsiminė?
- Vertinu smarkiai – jėga! Džiugu, kad gatvės menas Lietuvoje auginasi stiprų raumenį. Įsiminė keli darbai, kurie kėlė ne tik minčių, bet ir kalbų. Pamenu skandalą, kai piešinį ant „Lietuvos“ kino teatro beveik iškart po festivalio išdarkė kiti piešėjai. Tada visi puolė vertinti, ar gerai čia, ar vis dėlto tai nepagarba autoriui.
Man gatvės menas tuo ir įdomus, kad jis gyvas, natūralus, neapsaugotas ir neįspraustas į sterilią galeriją. Sukuri darbą, paleidi jį gyventi savo gyvenimą ir niekada nežinai, kaip jam baigsis. Visai intriguoja!
Apskritai, auksinė kolona, žmonių muliažai prie Šiuolaikinio meno centro, didelių mastelių piešiniai – viskas suteikė miestui stiprų netikėtumo jausmą, o šis juk labai malonus.
- Kaip vertinate Vilnių kūrybinės erdvės (gatvės – ir ne tik – meno) požiūriu?
- Manau, kad Vilnius iš tikrųjų puiki vieta kurti. Ir kultūra šiandien čia, atrodo, yra gyva. Gal kartais, kad įgyvendintum idėją, neužtenka pajudinti vieno piršto. Bet taip, ko gero, nėra niekur. Svarbiausia, kad galvoje suktųsi mintys. O jei jos patinka tau pačiam, tikrai patiks ir dar kam nors. Turbūt reikia tik laiku ir vietoje tomis mintimis pasidalyti.
Vilniuje vyksta labai daug kultūros renginių, festivalių, kurie, manau, yra visuomet atviri įdomiems pasiūlymams. Vienintelis dalykas, kurio kartais pasigendu Vilniuje ir apskritai Lietuvos kultūriniame gyvenime, – drąsūs, įžūlūs sprendimai. Esame vis dar šiek tiek konservatyvūs.
- Kas pastūmėjo pradėti kurti gatvės meno kūrinius, domėtis gatvės menu?
- Kadangi nuo jaunų dienų leidau laiką mokydamasi piešti, buvau apsupta piešiančių žmonių, tiesiog natūraliai ėmiau domėtis viskuo, kas vizualu. O juk gatvės menas tokiam žiūrovui yra vienas prieinamiausių – nori nenori atkreipi dėmesį į tai, kas tave supa kasdienėje trajektorijoje. Tada pradedi stebėti, kaip viskas kinta, kas išnyksta, kas naujo atsiranda – pasidaro labai įdomu.
