JAV ambasados Lietuvoje dėka D.Bell gavo progą paviešėti mūsų šalyje, susipažinti su fotografais, apžiūrėti jų darbus. Ji lankėsi Šiauliuose, Kaune, o Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje skaitė paskaitą apie meno aukcionus.
Su fotografijos kūrinių rinka 60 metų D.Bell pažįstama nuo 1983 m., kai baigusi studijas Menų ir dizaino koledže Mineapolyje ir dailės istorijos studijas Hunterio koledže Niujorke pradėjo dirbti Niujorko Sanderio galerijoje. Joje buvo surengtos ne tik Augusto Sanderio, bet ir kitų vokiečių bei čekų fotografijos klasikų darbų parodos.
Nuo 1988 m. D.Bell dirbo nepriklausoma fotografijos agente ir galerininke, keletą metų dėstė fotografijos istoriją. 2011–2013 m. ji vadovavo Niujorko „Christie’s“ aukciono Fotografijos skyriui.
– „Christie’s“ aukciono kvietimą prisidėti prie jo komandos priėmėte dėl to, kad norėjote perprasti kolektyvinio darbo specifiką? – paklausiau D.Bell.
– Mane pakvietė žmonės, kuriuos gerbiau kaip puikius profesionalus. Jie buvo lyderiai meno pardavimo srityje, tad man labai norėjosi su jais padirbėti.
Juo labiau kad aš pataikiau ateiti kaip tik tokiu metu, kurį pavadinčiau fotografijos atradimų laikotarpiu.
Juk iš pradžių aukcionuose viešpatavo XIX a. fotografija. Kiek vėliau atsirado XX a. kūrėjų darbų, tačiau jų pirkėjai dažniausiai būdavo muziejų kuratoriai, galerijos. Taip pat labai solidūs, rimti kolekcininkai, kuriuos buvo galima suskaičiuoti rankų pirštais.
Dauguma žmonių pirkdavo fotografijas tik iš agentų ir galerijų. O dabar jie ateina ir į aukcionus, ieško jiems įdomių autorių ar įsiminusių fotografijų. Situacija pasikeitė iš esmės.
– Ne tik fotografai, bet ir daugelio kitų sričių menininkai svajoja apie tai, kad jų darbai būtų parduodami žymiausiuose aukcionuose.
Kaip ir kokios fotografijos patekdavo į „Christie’s“ kolekciją?
– Žmonės dažnai klysta manydami, kad aukcionas gali pelnyti menininkui šlovę, padėti jam išgarsėti. Iš tiesų aukcionai tik pasinaudoja žinomais vardais. Jei kurio nors menininko darbą pavyksta brangiai parduoti, aukciono darbuotojai ieško kitų to paties autoriaus darbų.
Jie mato, jog jau egzistuoja paklausa, ir stengiasi ją patenkinti. Todėl daugelis stebisi, kad aukcionų kataloguose nuolat mirga tos pačios pavardės.
Aukcionai – antrinė meno rinka. Ir XX, ir net XIX amžiuje agentai surasdavo įdomius darbus, pristatydavo publikai. Tuomet kolekcininkai pradėdavo juos pirkti. O kai dėl kokių nors priežasčių sumanydavo juos parduoti, tie darbai atsirasdavo aukcione.
Būtent šie žmonės ir sukuria menininkui karjerą. Aukcionas ja tik pasinaudoja. Tiesa, iš to yra šiokios tokios naudos ir autoriui. Net jei už aukcione parduotą darbą menininkas negauna nė cento, jo kūrinių kainų lygis gerokai pakyla.
– Kaip manote, ar meno kūrinių pirkėjai jau pradėjo suvokti tikrąją fotografijų vertę? Ar šiais laikais, kai žmonės nuolat keliauja, fotografijų kolekcijos tampa patrauklesnės?
– Prireikė gana daug laiko, kol žmonės pradėjo žiūrėti į fotografiją kaip į meną. Pirmieji agentai ir galerininkai turėdavo gerokai pavargti, kol parduodavo nuotraukas. Žmonės visuomet klausdavo: kur čia menas? Kodėl taip brangu?
Paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje visi pajuto, kad įvyko lūžis. Užaugo karta, kuri neabejojo, kad fotografija yra visateisis menas.
– Per keletą pastarųjų metų buvo net keletas didelių aukcionų, kuriuose buvo parduodama buvusios Sovietų Sąjungos fotografija. Nupirkti ir kelių lietuvių fotografų kūriniai. Ar galima teigti, kad po dvidešimties metų vėl padidėjo susidomėjimas Rytų Europos fotografų darbais?
– Susidomėjimas sovietinių laikų fotografija nėra toks didelis kaip prieš porą dešimtmečių, tačiau jis iš tiesų auga. Žmonės net specialiai keliauja po šį regioną ir perka darbus. Tačiau ši rinka gana sudėtinga, nes čia egzistuoja nemažai kopijų ir padirbinių.
Kadangi fotografija – ne tik meno kūrinys, bet ir istorinis dokumentas, nemažai žmonių ją nusiperka domėdamiesi vieno ar kito laikotarpio istorija. Juolab jei tai vintažiniai kūriniai, kurie buvo išspausdinti dar anais laikais.
Esu įsitikinusi, kad susidomėjimas Rytų Europos fotografija ir toliau didės. Mat čia atrandama vis daugiau įdomių fotografų, dar nematytų darbų.
Aš gerų kūrinių mačiau ir Latvijoje, ir Lietuvoje.
– Ar prieš atvykdama į Lietuvą buvote mačiusi lietuvių fotografų darbų?
– Žinojau tik Antaną Sutkų. Tačiau ir jo buvau mačiusi vos du darbus – pro langą išsikišusią merginą ir Jeano Paulio Sartre’o nuotrauką prie jūros.
Na, iš Lietuvos kilęs ir Jonas Mekas. Žiūrėdama jo filmus šį tą sužinojau ir apie Lietuvą.
– Kaip jūs susidomėjote fotografija?
– Man buvo devyneri ar dešimt metų, kai pradėjau žavėtis fotografijomis, kurios buvo spausdinamos žurnaluose „Life“, „Look“, „Vogue“, „Harper’s Bazaar“.
Spaudos kioskas buvo kaip tik prieš mūsų namus, kitoje gatvės pusėje.
Taigi pereidavau gatvę ir vartydavau naujausius žurnalus. Jei man patikdavo fotografija, aš visuomet pasižiūrėdavau, kas jos autorius. Taip įsiminiau daugelį pavardžių, juk žurnaluose savo darbus spausdino beveik visi garsiausi to meto fotografai.
– Gal svajojote būti fotografe, o ne žinove, meno prekiautoja?
– Norėjau studijuoti meno istoriją ir galbūt dirbti parodų kuratore. Tais laikais tai buvo gana nauja specialybė, kuri praėjusio amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose ėmė vaidinti vis svarbesnį vaidmenį meno pasaulyje.
Tuo metu fotografijos istorija dar nebuvo įtraukta į meno istorijos kursą. Meno koledže išmokau fotografuoti, sužinojau, kas yra tas tamsus kambarys, kaip dirbama studijoje, kaip sutvarkyti apšvietimą.
Tačiau greitai supratau, kad man kitų sukurtos nuotraukos labiau patinka.
– Meno istorijos magistro laipsnį gavote Hunterio koledže. Gal Niujorke fotografija jau buvo tapusi meno scenos senbuve?
– Dar ne. Magistro darbą rašiau apie tapytojo Edgaro Degas fotografijas. Mat šiuos jo darbus į savo meno istorijos kursą buvo įtraukusi man dėsčiusi žinoma kritikė ir meno istorikė Rosalinda Krauss.
Kaip ir daugelis mano kartos žmonių, fotografijos istorijos mokiausi iš vyresniųjų kolegų rašinių ir fotografijos parodų.
Kaip tik tuo metu muziejai pradėjo kurti fotografijos skyrius, formuoti kolekcijas.
Norėdama savo rankomis pačiupinėti ir geriau apžiūrėti atspaudus eidavau į Niujorko Moderniojo meno muziejaus Fotografijos studijų centrą, taip pat į Metropolitano meno muziejų.
Fotografija dar nebuvo visuotinai pripažinta ir kolekcionuojama kaip šiandien. Ir meno prekiautojams, ir kuratoriams, ir kolekcininkams reikėjo išmokti ją vertinti ir suprasti. Vyko daug diskusijų.
Aš dirbau įvairiose fotografijos galerijose, o paskui pradėjau pati pardavinėti man įdomių fotografų darbus.
– Kodėl praėjo daugiau nei dešimtmetis, kol Niujorke įkūrėte savo fotografijos galeriją?
– Trylika metų aš buvau privati meno prekeivė, neturinti galerijos. Tuo metu tai buvo populiariau. Nereikėjo rūpintis patalpomis ir kitokiais dalykais. Galėjai visą laiką skirti pirkėjams.
Atidaryti galeriją naudinga tik tada, kai išgali pirkėjams pasiūlyti nemažai šiuolaikinių menininkų darbų. Klasikus puikiai parduosi kitokiais būdais.
Kai fotografijų pardavimas pradėjo duoti daugiau pelno, kai ėmė atsirasti vis daugiau jaunų, aktyviai kuriančių fotografų, visi pradėjo steigti galerijas.
Aš savąją atidariau 2001 metais. Ji veikė net 10 metų Niujorko Čelsio rajone, Vakarų 53-iojoje gatvėje, nelabai toli nuo Moderniojo meno muziejaus.
