Trečiadienį LDK valdovų rūmų muziejuje atidaromoje tarptautinėje parodoje „Europos viduramžių ir Renesanso gobelenai. Gijomis išausta istorija“ bus rodomas ne vienas kolekcininkui ir gobelenų žinovui N.Levi priklausantis prabangus audinys.
Garsios Italijos antikvarų šeimos atstovas buvo ir vienas šios parodos sudarytojų. Joje – 34 eksponatai, sukurti XV a.–XVI amžiais. Rinkinys įkainotas 25 milijonais litų.
– Kaip lietuvių muziejininkams pavyko jus įkalbėti surengti tokią parodą Vilniuje? Juk senų ir brangių audinių kelionės – rizikingas reikalas? – paklausiau į Lietuvą atvykusio N.Levi.
– Žinoma, rizikingas. Mano kolega iš Londono Simonas Fransesas gana smarkiai nerimavo dėl daugelio dalykų. Ir dėl Rusijos grėsmės, ir dėl draudimo, ir dėl kelionėje galinčių nutikti bėdų ar vagysčių. Tačiau nusvėrė noras surengti solidžią parodą nuostabiame Europos muziejuje.
Be to, norėjau pristatyti gobelenus Vilniuje, kuris man – ypatinga vieta, o kartu ir mano mylimos žmonos gimtinė.
Mes su ja net tris kartus čia lankėmės. Pastarąjį – likus mėnesiui iki jos mirties.
– Parodą sudaro antikvarų, privačių kolekcininkų sukaupti gobelenai, tačiau kažin ar Lietuva yra ta šalis, kurioje būtų daug žmonių, galinčių juos įsigyti. Gal jūs pats norėtumėte ką nors padovanoti mūsų muziejui?
– Galbūt. Ši paroda – nekomercinis projektas. Prieš trejus metus uždariau savo antikvariatą Florencijoje. Esu kilęs iš antikvarų šeimos, jau mano tėvas ir senelis tuo vertėsi. Tačiau dabar man svarbiau ne ką nors parduoti, o parodyti žmonėms tuos įstabius meno kūrinius.
Jei reikėtų uždirbti pinigų, tai kuo puikiausiai galima daryti San Diege, Teksase ar rytinėje JAV pakrantėje. Kai kas mano, kad nemažų pinigų galima uždirbti ir Rusijoje. Tačiau aš nepasitikiu tais žmonėmis.
– O europiečiais ar vis labiau Europos menu besidominčiais kinais pasitikite?
– Iš europiečių išskirčiau vokiečius. Jie ne tik turtingi, bet ir labai mėgsta padaryti įspūdį kitiems. Gobelenai – šaltesnių šalių būstų puošmena. Ten, kur didžiąją metų dalį šalta ir niūru, norisi namuose pasikabinti gobeleną, kuris ne tik sušildo sieną, bet ir namams suteikia žalumos, saulės, gėlių.
Tačiau, pavyzdžiui, skandinavai visiškai neperka gobelenų. Jie kabina ant sienų kilimus. Juos kloja ant stalų ir grindų. Kaip Azijos šalyse. Tai kultūros ir tradicijos reikalas. Dabar iš tiesų yra daugybė turtingų kinų, tačiau niekuomet nesu pardavęs kinui gobeleno. Gal kita jų karta susidomės?
– Ar pasitaiko antikvarinių gobelenų klastočių, kopijų?
– Labai nedaug. Daug lengviau nukopijuoti paveikslą. Tai užima mažiau laiko.
Pablo Picasso paveikslas aukcione parduodamas už penkiolika ar net septyniolika milijonų eurų (51,8–58,7 mln. Lt), nors jam nutapyti prireikė kokių dešimties dienų. Gobelenui išausti dažnai reikia daugiau nei metų.
Be to, daugiau klastotojų atsirado tik pastaraisiais amžiais. Anksčiau niekas nebūtų drįsęs įpiršti valdovui ar didikui padirbinio, nes apgavystei išaiškėjus būtų buvęs pakartas.
– Kokios šiuo metu gobelenų kainos? Vienas brangiausių šios parodos gobelenas kainuoja apie pusę milijono eurų (1,7 mln. Lt). Ar yra dar brangesnių?
– Daugelis žmonių klaidingai įsitikinę, kad visi vertingi gobelenai – jau muziejuose. Tačiau taip nėra.
Prieš dvejus metus jauną prancūzų meno istoriką pasikvietė labai turtinga prancūzų šeima, kuri norėjo parduoti savo pilį Normandijoje. Vienoje salėje jis pamatė karališkąjį gobeleną, kurio Prancūzijos muziejininkai ieškojo pusę tūkstantmečio.
Šeima net neįtarė, kokią turi vertybę.
Prancūzijos vyriausybė jį nupirko Luvrui už septynis su puse milijono eurų (25,9 mln. Lt).
Taigi atsakymas į jūsų klausimą būtų toks: antikvarinis gobelenas šiandien kainuoja nuo 10 tūkst. iki 7 milijonų eurų (34,5 tūkst.– 24,2 mln. Lt).
Mano galva, dabar gobelenų rinkos kaina yra gerokai mažesnė nei tikroji istorinė ir meninė jų vertė.
