Tolerancijos centro litvakų dailės parodoje „Prancūzijos formos ir spalvos“ rodomas M.Chagallo „Sapnas“. Jame galima rasti iš vieno paveikslo į kitą keliaujančius šio kūrėjo herojus – smuikininką su geltonu smuikeliu ar raudoną jautį kamputyje.
Septyni M.Chagallo tapybos ir grafikos darbai į Vilniaus paveikslų galeriją praėjusią savaitę atkeliavo iš Minsko. Jie tapo pagrindiniu parodos „Paryžiaus mokyklos dailininkai iš Baltarusijos“ akcentu.
Tarp jų – 1911–1912 metais, vos įsikūrus Paryžiuje, guašu nupieštas „Lunatikas“, pokario metų drobės – „Laikrodis liepsnojančiame danguje“ ir „Žalias peizažas“.
Surengė parodą Lietuvoje
Nors M.Chagallas nėra iš tų garsiųjų litvakų dailininkų, kurių pažintis su meno pasauliu prasidėjo Vilniaus dailės mokykloje, jis ne kartą yra lankęsis Lietuvoje, o Kaune net buvo surengęs parodą.
Ji buvo atidaryta 1922 m., kai dailininkas nusprendė visam laikui palikti Rusiją ir jai tuo metu priklausiusią Baltarusiją.
Lietuvos Respublikos pasiuntinys Rusijoje Jurgis Baltrušaitis padėjo jam išsivežti paveikslus, todėl M.Chagallas trumpam buvo apsistojęs Kaune.
Laikinosios sostinės „Vilkolakio“ teatre dailininkas eksponavo per šešiasdešimt įvairios stilistikos tapybos ir grafikos darbų. Per parodos atidarymą sausakimšoje salėje M.Chagallas skaitė ištraukas iš autobiografinės knygos „Mano gyvenimas“.
Įžvelgė fantazijos stoką
1935 metais dailininkas su žmona atvyko į Vilniuje vykusį pasaulinį Žydų mokslo instituto suvažiavimą. Jis skaitė paskaitą apie žydų meną ir pristatė publikai savo biblinį ciklą. Tos kelionės metu M.Chagallas nutapė Vilniaus sinagogos interjerą.
Tiesa, M.Chagallo ryšiai su Vilniuje gyvenusiais žydų menininkais buvo užmegzti gerokai anksčiau.
Dar 1917 metais Vilniuje buvo išleista rašytojo Pinchaus Kaganovičiaus knygelė su aštuoniomis nespalvotomis M.Chagallo iliustracijomis.
Lietuvos žydų bendruomenė į kiekvieną pasaulinio garso dailininko vizitą reagavo gana audringai, o lietuvių menininkai ir kritikai buvo nusiteikę gana skeptiškai.
Tarpukario Lietuvos rašytojas ir dailininkas Vytautas Bičiūnas savo recenzijoje Europoje jau spėjusį išgarsėti dailininką apibūdino kaip „žmogų, ne tik neturintį fantazijos lakumo, bet ir minties originalumo“.
Meilė savo žemei
Dailės istorikė Jolita Mulevičiūtė, spėliodama, kas galėjo nulemti nepagrįstą ir kritišką lietuvių požiūrį, įsitikinusi, kad priežastis galėjo būti ne tik neįprasti M.Chagalo paveikslai, bet ir jo knyga.
„Labai galimas dalykas, kad daugelį šokiravo svečio skaitymas – laisvas, intymus atsivėrimas, lietuviui neįprastas dėmesingumas asmeninės istorijos smulkmenoms ir sielos virpesiams“, – svarstė tarpukario Lietuvos dailės žinovė.
Į daugybę kalbų išverstą M.Chagallo autobiografiją „Mano gyvenimas“ leidyklos „Versus aureus“ pastangomis šiandien galime skaityti ir lietuviškai.
Štai kaip dailininkas prisiminė pirmuosius metus Paryžiuje: „Manęs jų (Paryžiaus dailės avangardo. – Red.) eksperimentai netrikdė.
Žiūrėdamas į juos iš šalies aš maniau: „Tegu sau valgo į sveikatą savo kvadratines kriaušes ant trikampių stalų!“
Galimas dalykas, kad tuometė mano tapybos maniera prancūzams atrodė keistoka, o aš į jų darbus žiūrėjau su didele pagarba. Buvo skaudu ir gaila. Užtat mano menas, galvojau aš, jei ir nepaklūstantis sveikam protui, yra nelyginti tviskantis gyvasis sidabras, sielos žydrynė, išsiliejanti ant drobės.
„Šalin natūralizmą, impresionizmą ir kubistinį realizmą!“ – tokios tad mintys man sukosi galvoje. Jie kelia liūdesį ir varžo man laisvę.
Objektų masės formos, perspektyva, Cezanne’as, afrikietiška skulptūra – nuolatinės diskusijų temos. Kur mes einame? Kas per epocha, garbinanti atlikimo techniką ir šlovinanti formalizmą?
Tegul bus pasveikinta beprotybė! Apsivalymo potvynis. Giluminė, o ne paviršutiniška revoliucija.
Tik nevadinkite mano kūrybos fantastine! Priešingai, aš esu realistas. Aš myliu žemę.“
Gyvenimo kelias: nuo Vitebsko iki Paryžiaus
* Lioznos miestelyje netoli Vitebsko (Baltarusija) gimęs M.Chagallas (1887–1985) – vienas garsiausių XX amžiaus dailininkų. Šis tapytojas, grafikas, scenografas, mąstytojas užaugo religingoje chasidų šeimoje.
* Mokėsi Vitebsko piešimo ir tapybos mokykloje, vėliau – Peterburge pas pas žinomą vokiečių kilmės rusų dailininką, keliautoją ir mistiką N.Rerichą.
* Paties M.Chagallo manymu, tikrieji jo dailės mokslai prasidėjo tik 1908-aisiais, kai jis perėjo į E.Znacevos meno mokyklą pas litvaką dailininką L.Bakstą ir M.Dobužinskį.
* 1910 m. M.Chagallas atvyko į Paryžių ir įsikūrė „La Ruche“ menininkų bendruomenėje. Ten dirbo A.Modigliani, taip pat M.Chagallo kraštiečiai O.Zadkine’as ir Vilniaus dailės mokyklos auklėtinis M.Kikoine’as. Šių dviejų litvakų darbus šiuo metu taip pat galima pamatyti Vilniuje.
* 1911–1913 m. M.Chagallas jau buvo tituluojamas „geriausiu pasaulio koloristu“ ir eksponuojamas Paryžiuje, Berlyne. Prancūzija tapo pagrindine jo kūrybos vieta, nors buvo trumpam sugrįžęs į revoliucijos purtomą Rusiją ir keleriems metams emigravęs į JAV dėl Europoje įsisiautėjusio Antrojo pasaulinio karo.
