Rugsėjo pradžioje Gabija su bendraminčiais antrą kartą rengė festivalį „Vilnius Street Art“. Bendraudama su tarptautine gatvės menininkų bendruomene ji šią meno rūšį pažįsta geriau nei daug kas Lietuvoje, kur „gatvės menas“ vis dar yra lygu „grafičiams“, o šie suvokiami kaip vandalizmas, baudos, grasinimai nukapoti pirštus iš socialinės reklamos su stilizuotu Geležiniu vilku.
- Kaip atsidūrėte gatvės mene?
- Malaizijoje dirbau Džordžtauno festivalyje – tai didžiulis miesto festivalis, kaip Sostinės dienos, tik trunkantis visą mėnesį. Jame vyksta teatro, baleto pasirodymai, meno parodos. Festivalio direktoriui pasiūliau, kad Malaizijoje gyvenantis mano draugas, gatvės menininkas Ernestas Zacharevičius galėtų prisidėti prie programos, patapyti ant sienų. Kuravau šį projektą, Ernestas piešė. Viskas pavyko ir paskui maždaug trejus metus dirbome kartu. Pamažu įsitraukė daugiau žmonių, pradėjau dirbti su kitais projektais. Malaizijoje gatvės menas yra mano pragyvenimo šaltinis.
Dirbu panašioje vietoje kaip Šiuolaikinio meno centras Lietuvoje. Esu kuratorė ir užsiimu verslo vadyba. Mano darbas – surasti parodų rėmėjų, kuruoti menininkus, viešinti parodas. Planuoju ten dar praleisti pusę metų, po to kraustysiuosi į Niujorką. Manau, tęsiu gatvės meno kuravimą ir ten.
- Kaip apibrėžtumėte gatvės meną?
- Enciklopedinis apibrėžimas sakytų, kad gatvės menas išaugo iš Niujorko grafičių. Tačiau gatvės meno sąvoka labai plati – nuo skulptūrų iki poezijos, užrašytos ant miesto sienos. Paprastai kalbant – jeigu kas nors yra gatvėje, viešojoje erdvėje ir turi žiūrovą, santykį, gyvą interpretaciją – tai yra gatvės menas.
- Kuo jus žavi šis menas?
- Man gatvės menas visų pirma įdomus kaip intervencija į miesto erdvę. Tai menas, kuris turi žiūrovą. Dažnai eidama į galerijas ir žiūrėdama parodas galvoju, kad tai, ką ten matau, yra menas menui. Aukštasis menas man atrodo klaustrofobiškas ir nebeįdomus. Dėl to mane taip traukia gatvės menas. Jis gali pasiekti žmones, kurių kitoks menas gal ir nepasiektų.
- Koks santykis tarp gatvės menininkų ir grafitininkų? „Lietuvos“ kino teatro pavyzdys: pernai vienas festivalio dalyvių ant pastato nutapė savąjį kūrinį, tada grafitininkai jį apipaišė tagais, kurių vienas skelbė: „Šalin rankas nuo tikro grafičio.“ Atrodo, kad vyksta karas.
- Gatvės meno ir grafičių tikslai skirtingi. Grafitininkai – uždara bendruomenė. Jie turi savo hierarchiją, taisykles. Pavyzdžiui, jeigu kur nors yra tagas, vadinasi, ta teritorija pažymėta. Tai nėra meno žinutė. Greičiau – tarpusavio žaidimas, kur visi vieni kitus pažįsta. O gatvės menas yra skirtas žiūrovams, gatvei, miestui.
Dėl „Lietuvos“ atvejo – siūlėme savivaldybei tą pastatą padaryti legalia grafičių zona. Buvome susitarę su pastato savininkais, tačiau savivaldybė neleido, nes ten esantys grafičiai yra įkaltis – juos nupiešusiems žmonėms iškelta baudžiamoji byla. Tad dabar su ta siena nieko negalime daryti.
- Apskritai, ar grafitininkai mus mėgsta – nežinau. Bet mes su jais tikrai nekonfliktuojame.
- Bet dalis visuomenės konfliktuoja. Jūsų festivalis dalies žmonių matomas kaip skatinantis vandalizmą ir, cituojant nuomonę viename šalies naujienų portalų, „sienų terliotojų tepliones pateikiantis kaip meną“.
- Manau, vandalizmas yra sukurtas Lietuvos įstatymų. Žmonės, pastatų savininkai negali pasirinkti, ar jie nori piešinio ant kokio nors pastato. Jeigu susirastum menininką, kuris tau labai patinka, ir jis nupaišytų ką nors ant tavo pastato – savivaldybė skirtų baudą. Dalis atsakymo, kodėl žmonės taip nemėgsta grafičių Lietuvoje, yra ta, kad savivaldybės priverčia pastatų savininkus juos valyti, nors jie nebūtinai to nori. Priešprieša yra sukurta netinkamų įstatymų. Ant „Pasakos“ kino teatro sienos buvo labai gražus piešinys – pastato savininkai už jį gavo baudą.
Manau, tai žmonių kiršinimas. Turi nuvalyti sieną ir tam išleisti daug pinigų, net jei nenori. Neturi pasirinkimo, bet turi prisiimti atsakomybę. Viena iš festivalio ilgalaikių iniciatyvų būtų pakeisti šį įstatymą.
- Grafičio tikslas dažnai yra ne piešinio turinys, o paties piešinio atsiradimo faktas. Kuo rizikingesnėje vietoje jis atsiranda, tuo didesnė vertė. Piešti ant legalių sienų prieštarauja pačiai grafičių idėjai. O kiek legalumas svarbu gatvės menui? Jeigu menininkui savivaldybė suteikia leidimą piešti, ar dėl to jo darbas tampa mažiau vertingas?
- Egzistuoja labai daug kontekstų. Daugelis Banksy (populiariausias pasaulyje gatvės menininkas. – K. V.) darbų yra politinės žinutės, atsiradusios slapta. Bet yra tokių Lietuvos gatvės menininkų kaip Aryzas arba Ernestas, kurių darbai labiau tapybiniai. Tapybos darbai užtrunka – negali jų padaryti greitai. Tad jei darai piešinį ant didelės sienos, ji turi būti legali, kitaip tiesiog negalėsi darbo pabaigti. Bet beveik visi menininkai, kurie piešia ant didelių sienų su savivaldybių leidimais, piešia ir nelegaliai.
Man, kaip festivalio rengėjai, kuo aštresnė darbo tema – tuo įdomiau. Bet tada gali negauti leidimo piešti, rėmėjų. Todėl dažnai menininkai gražius, daug laiko reikalaujančius darbus daro per festivalius, visam miestui. Bet jeigu jie turi kitą žinią – ji taip pat gali kur nors mieste atsirasti.
- Gatvės menas dažnai suprantamas kaip socialinės kritikos išraiška. Būtent dėl tokių darbų išgarsėjo Banksy. Neseniai daug dėmesio sulaukė menininko JR darbas, kuriame jis fotografavo tų pačių profesijų žmones iš Palestinos ir Izraelio. Nuotraukos eksponuotos ant valstybių sienos, taip parodant, kad skirtumai tarp šių dviejų kariaujančių šalių žmonių praktiškai neegzistuoja. Kiek gatvės menui svarbus protesto aspektas? Ar užtenka vien gražaus darbo ant matomos miesto sienos, ar būtina, kad jis turėtų ir socialinę žinią?
- Gatvės menui galioja tos pačios taisyklės kaip bet kokiam menui. Ar eidamas į parodą klausi savęs, ar tai, ką pamatysi, būtinai turi būti aktyvizmo išraiška? Skirtingi menininkai kuria skirtingai. Mano mėgstamiausi gatvės menininkai – taip, jie yra politiški. Bet tokių menininkų kaip Aryzas darbai turi kitokią plotmę – psichologinę.
- Kokia gatvės meno padėtis Lietuvoje?
- Žiūrint kaip vertinsi. Jeigu į gatvės meną žiūrėsi kaip į komercinę rinką, tai Lietuvoje jos nėra. Jeigu kaip į vyksmą gatvėse – jis labai įdomus, savitas, kitoks nei kitur. 209 (vienas žinomiausių gatvės menininkų Lietuvoje, žinomas užrašais ant Vilniaus sienų. – K. V.) pradėjo tekstinių intervencijų bangą. Kitų šalių miestuose nelabai tokių dalykų pamatysi. Bet taip, Lietuvoje dar nėra gerai žinomų menininkų, kurie rengtų parodas, leistų atspaudus. Gatvės menas yra, bet nekomercializuotas. Kita vertus, tai labai gražu.
- Gatvės meno rinka pasaulyje didėja, Banksy ir kiti antikorporaciniai menininkai yra tapę prekės ženklais, už jų darbus mokami dideli pinigai. Protesto menas tampa dalimi to, prieš ką protestuoja. Kaip gatvės meno bendruomenė žiūri į šį paradoksą?
- (Juokiasi.) Žinoma, skirtingi žmonės galvoja skirtingai. Bet, mano manymu, tai yra žaidimo dalis. Dažnai komerciniai užsakymai menininkams reikalingi, kad jie turėtų pinigų daryti asmeninius projektus. Kalbant apie Banksy – jis dabar tikrai labai daug uždirba. Pernai spalį buvo atidaręs mėnesio rezidenciją Niujorke. Ten dirbo didžiulė komanda. Pinigai yra galia. Jeigu nori daryti tam tikrus projektus, pavyzdžiui, jei tau reikia sraigtasparnio kur nors užskristi, be jų neišsiversi. Tačiau tai vis tiek yra žaidimas. Nepažįstu daug gatvės menininkų, kurie į savo veiklą žiūrėtų kaip į verslą, kuriuo siekia ramiai gyventi kur nors Los Andželo priemiestyje. Bet tokių irgi yra.
- Viena įdomiausių istorijų gatvės mene dabar – gatvės menininkų iškelta byla dizaineriui Roberto Cavalli. Jis savo kolekcijoje be leidimo panaudojo kelių gatvės menininkų darbų atvaizdus. Dizainerio idėja atrodo logiška – jeigu gatvės menas yra visų, vadinasi, ir jo. Tai irgi žaidimo dalis, tik iš kitos pusės?
- Taip, bet šiuo atveju svarbu tai, kad menininkai, kurių darbai panaudoti kolekcijoje, – labai gerai žinomi. Tai nėra anonimiški darbai. Tad aš tai matau tiesiog kaip autorinių teisių pažeidimą.
Bet taip dabar nutinka labai dažnai. Gatvės menas tampa apčiuopiama preke, nes žmonės atpažįsta tam tikrus nuolat kartojamus gatvės meno vaizdinius, pavyzdžiui, 209 piešiamą užrašą „Vilnius full of space“. Vaizdinys tampa preke. O tada jį galima naudoti įvairiausiais tikslais – parduoti kaip atspaudą, kaip drobę, bet ką.
- Jau paskelbėte, kad „Vilnius Street Art“ rengsite ir kitais metais. Koks ilgalaikis festivalio tikslas?
- Norime atverti Vilnių menui viešosiose erdvėse. Per festivalio uždarymą architektas Tomas S.Butkus kalbėjo, kad Lietuvoje nėra aiškiai suvokiama, kas yra viešoji erdvė, kodėl jos reikia. Nėra įstatymų, kurie leistų ką nors daryti su ta erdve. Nėra būdų ją įasmeninti. Norėtume, kad mūsų festivalis taptų laidininku projektams, kuriais siekiama žaisti su viešąja erdve.
Kitas mums rūpintis dalykas – Vilniaus provincialumas. Menininkų bendruomenė yra susiskaidžiusi. Jei nori ką nors nuveikti, turi priklausyti vienam arba kitam „klubui“. Greitai tai pasidaro nuobodu. Mes norėtume šią sistemą išklibinti.
