Menininkė įkvėpimo ieško ir dažniausiai sėkmingai suranda kultūros erdvėje arba kasdienėje aplinkoje, kurią stebi daug įdėmiau nei daugelis mūsų. Taip įdėmiai žvalgydamasi aplinkui, ilgai gruobuoniškai tykodama įdomaus motyvo savo kūriniui, menininkė pagaliau atkreipė dėmesį ir į varnas. Anksčiau tik vienas kitas paukštis atsitiktinai pasirodydavo tapytojos kūriniuose, o dabar jų, kaip ir dera padorioms varnoms, – būriai.
Todėl naujausioje dailininkės parodoje karaliauja varnos – po vieną, po dvi ir pulkais. Apsilankiusiems parodoje suteikiama galimybė išvysti net ir „Varnų bažnyčią“.
„Pamenu, vaikystėj klausdavo „Ar nori pamatyti varnų bažnyčią?“ – jei atsakydavau, kad taip, tada suimdavo už galvos ir pakeldavo. Nieko nesuprasdavau. O dabar galvoju, kad varnų bažnyčia – tai medis pilnas varnų. Aš jas stebiu kasdien, o jos mane irgi. Savaip bendraujam, bet nesuartėjam“, – parodos pavadinimą aiškino menininkė.
Jos varnos – kaip maži juodi mersedesai, žvilgantys saulėje. Arba snūduriuojančios rūke, arba kaip griežtos ponios tvirtai žingsniuojančios šaligatviu. Ir visada išlaikančios distanciją.
„Jos man reikalingos, aš joms – ne. Reikalingos, nes treti metai jas tapau. Jaučiu, kad atradau sau motyvą, per kurį reiškiu savo būsenas. Randu formą savo liūdesiui ir ilgėjimuisi. Be sentimentų. Ir vis ieškau spalvos juodume“, – atviravo E.Balsiukaitė – Brazdžiūnienė.
Ši varnų manija prasidėjo tuomet, kai vieną pavasarį tapytoja pamatė ir išgirdo dainuojančią varną.
„Jinai dainavo vieną žodį Pa-sau-lis. Įtariu, kad buvo įsimylėjusi. Vis užversdavo galvą į dangų ir išskleisdavo sparnus. Tokią ją ir nutapiau. Šiandien aš neabejoju, kad tapysiu varnas tol, kol tapysiu“, – pusiau rimtai, pusiau juokais pasižadėjo parodos autorė.
„Varnų bažnyčia“ – trisdešimt pirmoji menininkės personalinė paroda. E.Balsiukaitės-Brazdžiūnienės darbų yra įsigiję Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Modernaus meno centras, privatūs kolekcininkai Lietuvoje, Danijoje, Norvegijoje, Suomijoje ir Vokietijoje.
