Atmetus šiuos retus liudijimus, tenka pripažinti, kad ginčas vyksta tarp ideologijos ir, sakykim, antropologijos. Pirmųjų gretos vieningos – skulptūras reikia griauti, sovietinius tilto balvonus išvežti į Grūtą ir taškas. Opozicinėje, antropologinėje, pusėje kontrargumentų spektras yra gerokai platesnis. Čia yra stiprus paveldosauginis požiūris: skulptūros yra lietuviškos, kad ir kokia ji būtų buvusi, kultūros palikimas, ir jo naikinimas yra barbariškumas. Kiti siūlo skulptūras palikti jas transformuojant – juokingai nudažant arba įrėminant ir šitaip sukuriant distanciją reagavimui.
Treti norėtų į Grūto parką išvežti tik Broniaus Pundziaus lipdytą kareivių grupę, keliančią daugiausia pykčio. Ją pašalinus, sako dalinio sprendimo mėgėjai, dingtų ir Lietuvoje uždraustų sovietinių simbolių problema bei atsirastų meninio žaidimo galimybė. Na, būtų galima elgtis panašiai, kaip tai daro londoniečiai Trafalgaro aikštėje su tuščiu ketvirtu postamentu – kiekvienais metais ar net dažniau pastato po naują skulptūrą. Surengia konkursą, miestiečiai balsuoja, ekspertai nusprendžia, žiniasklaida smaginasi, nepatenkintieji nerūstauja, nes žino – skulptūra ant postamento stovės laikinai.
Na, o ketvirti sako, kad prie skulptūrų priprato. Tokius ideologiniai griovėjai kaltina patekus į Stokholmo sindromo pinkles.
Peržvelgęs situaciją suprantu, kad ši priešprieša negali turėti diskusinės pabaigos. Visi dalyviai naudoja skirtingų laukų įrodymus, kurie niekada nebus išgirsti ar priimti kitoje stovykloje. Net tobuliausia ginčo strategija – oponento perrėkimas – čia nesuveiks. Išeitys iš šios padėties yra trys – komfortiškas nieko nedarymas, nuobodžiai valingas valdžios sprendimas arba jėgos demonstravimas ir, ją pademonstravus, ginčo laimėjimas.
Pastarasis veiksmas neišsprendžiamo ginčo atveju yra korektiškiausias ir linksmiausias. Konfliktų sprendimas jėga turi gilias civilizacines tradicijas ir daugybę atlikimo variantų: nuo žmogžudysčių, per sportą iki nugalėjimo turtu.
Štai ir šią savaitę stebim, kaip senojo pasaulio pinigai bando nugalėti šviežią agresiją. Lietuvoje pinigai irgi turi gilias argumentacinio sverto tradicijas, kurias galima nesudėtingai perkelti ant Žaliojo tilto.
Tam reikia, kad savivaldybė arba Kultūros paveldo departamentas atidarytų dvi sąskaitas. Į vieną pinigus neštų skulptūrų naikintojai, į kitą – jų saugotojai. Varžybos vyktų ribotą laiką, sumos, sukauptos abejose sąskaitose, būtų matomos realiu laiku. Pasibaigus terminui daugiau pinigų sunešusi ginčo pusė laimi, o jų priešininkai besąlygiškai pripažįsta pralaimėjimą. Po kovos abiejų sąskaitų lėšos sujungiamos ir panaudojamos skulptūrų nukėlimui arba jų restauravimui – tai priklausys, be abejo, nuo laimėjusios stovyklos tikslų.
Aš kelias dienas kiekviena tinkama proga testavau šią idėją tarp draugų, giminių, bendradarbių ir net menkai pažįstamų žmonių atsitiktiniuose susibūrimuose. Gavau daug įdomių duomenų. Labiausiai nustebino neutralių respondentų, kuriems visiškai nerūpi skulptūrų likimas, gausa. Tokių buvo ketvirtadalis. Dar vienas ketvirtadalis nuomonę apie skulptūras turėjo, bet ginti savo įsitikinimų pinigais nenorėjo.
Likusi pusė į pasiūlytą hipotetinį žaidimą įsitraukė noriai ir, jei jis taptų realybe, pasirinktas sąskaitas papildytų nuo dešimties iki keturių šimtų litų. Beveik visi apklaustieji buvo arba įvairių sričių humanitarai, arba skaitmeninių darbų darytojai. Žinau, tai statistinis trūkumas, bet aš žmonių iš kitokių sričių tiesiog nesutikau.
Pasiteisindamas galiu pasakyti, kad amžiaus grupės buvo atstovaujamos beveik idealiai – nuo šešiolikos iki septyniasdešimties metų. Nors tai neturi didelės reikšmės: versti ar saugoti tilto skulptūras trokšta visi – ir jauni, ir seni. Profesinis pasiskirstymas buvo šiek tiek aiškesnis – humanitarai labiau linkę saugoti, o skaitmenininkai – griauti, bet griežtos profesinės ribos nėra.
Šiek tiek spustelėjęs respondentus iššifravau dar vieną grupę žmonių, kuriuos vadinu „einančiais mažesnės blogybės keliu“. Jų pasirinkimo logika man labai aiški ir artima. Jie nori išsaugoti skulptūras (ir dalyvautų pinigų lenktynėse) verčiami ateities baimės. Juk akivaizdu, sako jie, o aš pritariamai linkčioju, kad pašalinus skulptūras silpnas lietuviško visuomenininko stuburas neatlaikys ir iniciatyvos statyti naujas skulptūras ilgai laukti nereikės.
Žinant monumentų atsiradimo Vilniuje patirtį, galima neabejoti, kad Žaliajam tiltui bus pasiūlyti veidrodiniai buvusių skulptūrų teminiai klonai. Tarkime, vietoj darbininko ir statybininko grupės atsiras kontoros darbuotojas su... na, turbūt vis tik vėl su statybininku, bet modernesniu. Vietoj sovietinių kareivių – Lietuvos kariai.
Žinoma, klonavimas gali būti ir netiesioginis – aš numanau, kad atsiras norų pastatyti kokių nors raitelių skulptūras arba pagerbti Vilniui nusipelniusių žmonių atminimą. Bet kuriuo atveju tuščių pjedestalų ramybėje nepaliks, todėl bijantys estetinės katastrofos žmonės linkę išsaugoti ideologiškai svetimus, bet urbanistinės aplinkos neerzinančius kūrinius.
Kai jų paklausiau, ar pakeistų savo nuomonę, jei ant tilto atsirastų ne klonai, o neutralios dekoratyvinės skulptūros – vazos su vaisiais, kompozicija su ežiukais ar – kodėl gi ne – su kačiukais, kelios akys sužibo. Taip, atsakė jie, – kačiukai yra jėga.
Ir jie, pagalvojau aš, yra teisūs. Nes nėra pasaulyje tokio bjaurumo žmonių, kuriems nepatiktų kačiukų skulptūrėlės. Juk jie beveik liūtai, o būtent jie ir statomi ant daugybės pasaulio tiltų postamentų.
Komentaras skambėjo LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“
