– Ar galite trumpai nupasakoti, kaip prasidėjo jūsų, kaip iliustratorės, kelias?
– Kai mokiausi Vilniaus dailės akademijoje, šiek tiek blaškiausi tarp medijų. Iliustracijų, pieštų pagal savo tekstus, niekam nerodydavau. Pamenu, vieną vasaros dieną po akademijos baigimo sėdėjome su Karoliu Strautnieku ant „Lietuvos“ kino teatro laiptelių ir šnekėjomės. Jis pastūmėjo labiau plėtoti savo „naivų“ stilių ir nebijoti viešai parodyti piešinių.
Vėliau, gyvendama Barselonoje ir Briuselyje, atradau zinų kultūrą, susipažinau su daugybe žmonių, kurie tiesiog daro tai, kas jiems patinka, nesivaikydami galerinių madų. Keletą metų praleidau mokydamasi piešti akrilu ir bendradarbiaudama su zinų kūrėjais. Manau, kad turbūt didžiausias laimėjimas – būti savimi, net vykdant užsakymus – piešti savo stiliumi, naudoti savo vizualią kalbą.
– Su kolegėmis dailininkėmis, iliustratorėmis Migle Anušauskaite, Asta Didžiokaite neseniai grįžote iš Rygoje KUŠ! komiksų žurnalo kartu su Goethe's institutu organizuotų kūrybinių dirbtuvių „Life is Live“. Papasakokite plačiau apie procesą, ko ten išmokote?
– Tai buvo Thomaso Wellmanno vedamos scenarijaus kūrimo dirbtuvės. Thomasas neseniai išleido knygą „Pimo & Rex“ ir kūrė scenarijų kelioms paskutinėms serialo „Adventure Time“ serijoms. Praėjusiais metais „Adventure Time“ man buvo nepakeičiama rutinos dalis – jį žiūrėdavau pusryčiaudama. Dėl to iškart entuziastingai priėmiau pasiūlymą dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse. Be to, manau, kad mokytis reikia visą gyvenimą.
Sukūrėme po trumpą komiksą naudodami klasikines technikas, kuriomis remiasi filmų ir komiksų kūrėjai. Pati esu naudojusi šią techniką, bet sužinojau ir kelis naujus dalykus. Kiek nustebino pati Thomaso asmenybė, nes įsivaizdavau, kad jis bus išsiblaškęs ir chaotiškai kūrybingas. Kad ir kaip nuobodžiai tai skambėtų, mano sutikti geriausi ir kūrybiškiausi piešėjai ne visada yra tokie patrakę, kaip jų sukurti veikėjai. Tai tik dar kartą įrodė, kad daug dirbti, logiškai analizuoti darbus ir planuoti laiką yra labai svarbu.
– Kaip manote, kodėl kai kurie lietuvių iliustratoriai labiau žinomi užsienio, o ne Lietuvos rinkoje?
– Svarbiausia priežastis – lietuviai yra ganėtinai konservatyvūs. Trūksta drąsos pasikviesti kai kuriuos piešėjus į tam tikrus projektus, todėl pasirenkami dizaino ar fotografijos variantai. Taip pat – rinkos trūkumas. Juk nėra labai daug laikraščių, o apie periodinius kokybiškus leidinius vaikams geriau net nešnekėsiu.
– Ne taip seniai su „Kitokios grafikos“ komanda prisistatėte didžiausiame Šiaurės Europos Helsinkio komiksų festivalyje. Kokį įspūdį paliko renginys, jame matytos leidyklos, knygų kūrėjai ir programa? Ar atsirado naujų favoritų, inspiracijų?
– Sėdėjome kėdėmis susirėmę su lenkų „Centrala“ leidyklos atstovu, taip pat Ines Estrada iš Meksikos, kurios komiksus visad skaitydavau VICE'e ir danų „C'est Bon Kultur“, kuriuos jau teko sutikti kituose festivaliuose. Jaukiai dalijomės skandinaviškais saldainiais ir skirtingomis istorijomis apie zinų leidybą ir komiksus. Festivalyje sutikome ir Joaną Estrelą, kuri pristatė savo knygą apie gyvenimą Vilniuje ir LGBT kovą. Atsivežiau Roope's Eroneno, Berliaco, Craigo San Roque's, Alinos Vergnano, Tommi'o Musturi'o ir daugybę kitų knygų bei zinų, plakatų.
Komiksai ir savileidyba – tai tokia maža niša, kad man būtina kartkartėmis susitikti su toje pačioje srityje dirbančiais žmonėmis, užsikrėsti užsidegimu ir motyvacija. Svarbu gyventi intensyvų gyvenimą ir būti apsuptam įdomių žmonių, skaityti knygas ir laisvalaikiu išeiti į lauką, užuot sėdėjus prie kompiuterio, – tuomet tikrai netrūks įkvėpimo. Džiaugiuosi grįžusi į Lietuvą, nes galiu dalyvauti tokiose parodose kaip „Monolitas“ su, mano nuomone, vienais talentingiausių kūrėjų Vilniuje.
– Taigi kartu su vienuolika jaunųjų menininkų atidarėte jungtinę savo kūrybos parodą „Monolitas“. Kaip kilo mintis rengti parodą be kuratoriaus? Ar tai sudėtingas procesas, su kokiais esminiais sunkumais susiduriate, o kas tokioje situacijoje lengviau nei įprasta?
– Idėja kilo gana spontaniškai. Su keliais draugais kurį laiką kalbėjome, kad būtų smagu surengti parodą kartu, tačiau vis neatsirasdavo tinkamų aplinkybių. Neseniai Artiomas Brančel pasiūlė ją daryti „Kablio“ svečių namuose, kiekvienas pasiūlėme dar po kelis dalyvius ir taip visus surinkome.
Kuruojamose parodose dalyvauti lengva, nes sutinki dalyvauti arba ne, tačiau viską nusprendžia kas nors kitas. Čia mėginome žaisti kolektyviai, daryti kartu: kas plakatus klijavo, kas rašė tekstus, kas susitikinėjo su patalpų savininkais. Nors toks procesas kartais yra sudėtingesnis ir reikalauja daugiau pastangų, reikia išklausyti kitų nuomonių, susiderinti, man jis priimtinas. Esu pripratusi prie kolektyvinės dinamikos ir žinau, kad tai sunku, bet išmokstama daugiau.
– Iš kur parodos pavadinimas, kokia jo idėja?
– Sugalvoti parodos pavadinimą paprašėme Antano Dubros, kuriuo visiškai pasitikėjau ir, manau, jis puikiai suformulavo bendrą jausmą. Sunkioji dalis – visi esame pripratę dirbti labai skirtingai, intuityviai žinojome, kad mus sieja daug dalykų, bet žodžiais įvardyti tai buvo sudėtinga. Vienu metu net norėjome kaip parodos aprašymą dėti čatą, kuriame tariamės, kaip čia viską apibūdinti.
Monolito įvaizdis įkūnija tai, kad išaugome urbanistinės kultūros apsuptyje ir tai darė įtaką mūsų tapatybei. Viena iš „monolito“ reikšmių – vientisa medžiaga, ir aš matau parodos dalyvių panašumą – turbūt nė vieno iš mūsų kūryba nėra sausa ar instituciškai nuobodi.
– Parodą pristatančiame tekste rašoma: „Mokėmės vieni iš kitų: apsupti klonuotų monolitinių daugiabučių ir skardinių kioskų, prikimštų vis naujesnio šlamšto, kurį būtinai reikėjo išmėginti.“ Išvardykite esmines pamokas, patirtis, kurias esate gavusi iš savo kolegų, bendražygių?
– Vienas dalykas yra tiesiog vizualumas. Tikrai manau, kad mano kūrybai įtaką daro didžioji dalis žmonių, kurie dalyvaus parodoje. Taip pat mane įkvėpdavo netikėtos draugų idėjos. Kas gali būti įspūdingiau nei gimtadienio dovana – nelegaliai iš plytų pastatytas ir spalvingai nudažytas namelis pačiame Vilniaus centre?
– Neseniai publikuotoje Kristupo Saboliaus ir Tomo Ramanausko knygoje apie kūrybingumą „Žmogus, kuris žinojo viską“ tarp šimto skirtingiausioms pasaulio šalims atstovaujančių iliustracijų galima rasti ir jūsų darbą. Kokios mintys kilo, išgirdus užduotį – iliustruoti visažinį asmenį? Ar pati jau spėjai perskaityti knygą?
– Visų pirma, galvojau, kas tie žmonės, žinoję viską. Aišku, tai labai kūrybiškos asmenybės. Tačiau... labiausiai mane įkvepiančių talentingų žmonių sąraše beveik visi buvo vyrai. Sakysit, sutapimas? Kaip žinome iš meno istorijos, anksčiau moteriai patekti į galerijas buvo labai sunku arba net neįmanoma. Prisiminiau kelias istorijas, kai moterys kūrybinėse sferose pasirašinėdavo vyrų pavardėmis.
Dėl to piešiau moterį, sunkiai dirbančią graikiško genijaus „konstrukto“ viduje, ir jo fasadą šlovinančią minią gerbėjų. Taip pat šiame piešinyje norėjau atskleisti kitą aspektą – genijai yra labai paprasti žmonės, tačiau visuomenė juos idealizuoja ir sudievina.
