Iš daugybės prabėgusio laiko pjūvių sudaryta visa jubiliejinė žinomo tapytojo A.Šaltenio retrospektyva „Gyvenimo paveikslėliai“, kurią galima pamatyti sostinės „Titaniko“ parodų salėje.
Tai vėlyvas, tačiau lauktas ir aktualus 70 metų dailininko, ilgamečio Vilniaus dailės akademijos rektoriaus ir Vilniaus savivaldybės politiko sugrįžimas į parodų sales.
Sugrįžimas su savo kūryba. Mat net smarkiai įsisukęs į politikos ir administracinio darbo verpetus A.Šaltenis buvo vienas tų, kuris nuolat dalyvavo aktualiausiuose meno gyvenimo įvykiuose. Tik kūrybai ir jos pristatymui vis pritrūkdavo laiko.
Todėl „Gyvenimo paveikslėliai“ – tarsi nauja pažintis su vienu įdomiausių XX a. pabaigos Lietuvos tapytojų. Su dailininku, kuris pasak menotyrininkų, ryžtingai pasuko gyvenimo kasdienybės link, įtraukdamas į savo paveikslus aštroką socialistinės tikrovės kritiką ir stiprių emocinių išgyvenimų įtampą.
Tai, kaip smarkiai ir kartu subtiliai A.Šaltenis sujudino romantinius lietuvių tapybos užutėkius nenudailintų tipažų ir kasdienio gyvenimo scenomis, liudija ir paroda, ir ją lydintys leidiniai.
Vienas jų – Modernaus meno centro išleistas solidus kūrybos albumas, o kitas – paties dailininko sumanyta eskizų bloknotą primenanti plonutė piešinių ir eilėraščių knygelė.
– Sklido gandai, kad jūsų jubiliejinė paroda bus kupina netikėtumų, primins keistuolio dailininko dirbtuvę. Tačiau atėję išvydome vos ne muziejinę ekspoziciją. Kodėl pakeitėte sumanymą? – paklausiau A.Šaltenio.
– Parodos atidarymas sutapo su Modernaus meno centro sumanyto ir išleisto mano kūrybos albumo pristatymu.
Jį rengusi menotyrininkė Raminta Jurėnaitė norėjo, kad ekspozicija primintų albumo struktūrą. Mūsų sumanymai taip smarkiai skyrėsi, kad net šiek tiek apsipykome.
– Ar tiesa, kad į „Titaniką“ buvote atsivežęs ir svarstykles?
– Taip. Yra parodoje toks paveikslas su svarstyklėmis ir arkliu. Mano Zodiako ženklas – Svarstyklės. Matyt, todėl visuomet abejoju savo sprendimais ir pasiduodu kitų įkalbinėjimams. (Juokiasi.)
Atvežiau svarstykles į parodą, nes norėjau, kad žiūrovai galėtų ir pasižiūrėti, ir pasisverti, bet R.Jurėnaitė atkalbėjo.
Buvau čia ne tik svarstykles, bet ir sūpuokles įtaisęs. Tačiau menotyrininkams kažkodėl atrodo, kad jei jau dailininkas laikomas klasiku, jis turi būti rimtas ir solidus.
Mano anūkei labai patiko ir sūpuoklės, ir tuščias paukščio lizdas, kurį buvau padėjęs šalia. Ji smarkiai nusiminė, kai sužinojo, kad viso to neliko. Gal kitą kartą ką nors panašaus padarysiu.
– Paroda prasideda nuo šeimyninių portretų. Kaip nutiko, kad pasukote į dailę, nors abu tėvai buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai?
– Nė pats nežinau. Tėvas visą laiką spaudė rašyti. Juk jo motinos brolis buvo rašytojas Antanas Vienuolis. Antanas Baranauskas – taip pat giminė.
Tėvas buvo dirbęs „Romuvos“ žurnale. Jo komplektai gulėjo tvarte, nes namuose buvo pavojinga laikyti. Juos vartydamas susižavėjau mėlynais-rudais sezanais, gudaičiais, vizgirdomis.
Sauliukas buvo metais jaunesnis ir rašė, taigi tėvas visas viltis sudėjo į jį. Buvome penki vaikai, bet sesuo ir kiti broliai – matematikai, tiksliųjų mokslų atstovai.
Mokykloje dailės būreliui vadovavo dailininkas Vytautas Petronis. Jis labai visus vaikus girdavo. Gal ir tai prisidėjo? (Juokiasi.) Tame būrelyje sutikau ir savo žmoną Aldoną.
– Gal taip anksti sutikta viso gyvenimo meilė turėjo įtakos ir kūrybai? Juk jūsų paveiksluose moterys – ne vien simboliai. Jos su savo charakteriais ar net trumpomis istorijomis. Nuo žmonos ir mamos iki pašto tarnautojų ar laisvo elgesio merginų.
– Aš norėjau net tokį sekso kampelį parodoje įrengti. Dabar šeimai skirta viena parodos dalis. Tačiau kai vedi, tai jau visai kita šeima. Ir tau jau rūpi visai kiti dalykai nei tėvų šeimoje.
Yra net toks paveikslas, kur žmonės mylisi, bet jo net nekabinome. Nors tai ir ne pornografinis, toks lyriškas darbas.
Baigęs institutą dirbau dailės mokykloje, kuri buvo šalia tuometės Černiachovskio aikštės (dabar – Vinco Kudirkos). O toje aikštėje ant suoliukų visuomet sėdėdavo sovietinės prostitutės.
Jų būdavo daug. Šaukia praeivius, visaip gundo, ir tie jų veidai – baisiausiai išdažyti. Parodoje kabantys jų paveikslai nutapyti seniai, bet anuomet nerodyti. Buvo lyg ir baisu, lyg ir gėda. Dabar – normalu. Tokia realybė.
– Kodėl būtent jūsų ketvertukas – jūs, Kostas Dereškevičius, Algimantas Kuras ir Algimanta Švėgžda – nusprendėte vaizduoti realų, kasdienį, dažnai negražų, bet tikrą gyvenimą?
– Iš ketvirto instituto kurso mane pašaukė į kariuomenę. Ten geriausiai suvokiau visos sovietų imperijos esmę. Viskas buvo sukoncentruota vienoje vietoje – muštras, nesąmonės, ideologija.
Kenčiau dantis sukandęs, tad sugrįžus net nesinorėjo gražiai paišyti. Tiesiog negalėjau. Norėjosi tą tikrovę rodyti. Tiesą.
Tuomet mes visi keturi sutarėme, kad neverta tuščiai gėrėtis senamiesčiu ir puošti Vilniaus vaizdų visokiais auksiukais. Žinoma, ir tai galima nutapyti aktualia forma, tačiau daug svarbiau -- kalbėti tiesą apie mūsų gyvenimą. O jis gražus toks, koks yra.
Daug kas mus kritikavo. Juk ir šiandien dar atsiranda žmonių, kurie net iš Seimo tribūnos aiškina, kad „negražus“ menas skatina jaunimą žudytis. Tačiau aš savo studentams visada sakau, kad svarbiausia – nemeluoti savo kūryba.
– Kaip nutiko, kad beveik dvidešimt metų daugiausia laiko skyrėte Dailės akademijai ir politikai, o ne tapybai?
– Viskas prasidėjo nuo noro pakeisti Dailininkų sąjungą, akademiją. Vėliau kaip toks permainų entuziastas patekau ir į pirmąjį Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susirinkimą. Atsakomybės jausmas nebeleido pasitraukti.
Atsimenu, kaip Sausio 13-osios naktį nešiau kažkurį sužeistą Televizijos bokšto gynėją prie greitosios pagalbos mašinos ir galvoje buvo tik viena mintis: kodėl jis, o ne aš?
Paryčiais parėjus namo dešimtmetis sūnus pasitiko su trejomis šiltomis kelnėmis – buvo įsitikinęs, kad mus išveš į Sibirą. Esu nutapęs tą naktį, bet paveikslą iš parodos nusipirko kažkoks vokietis. Net nuotraukos neturiu.
– Sakėte, kad mąstytojui Justinui Mikučiui skirtame paveiksle norėjote nutapyti subyrančias Žaliojo tilto skulptūras. Dabartiniame variante jos grėsmingai kyla į dangų, konkuruodamos su bažnyčios bokštais. Ar manote, kad jų nereikėtų griauti?
– Nereikėtų.Juk labai įdomu šalia matyti skirtingų laikų ženklus – baroko bažnyčią, sovietines skulptūras ir šių dienų kūrinius. Vilniuje turėtų būti daugiau įdomių šiuolaikinių skulptūrų. Kad galėtume pajusti bėgantį laiką, pamatyti, įsisąmoninti jo kontrastus.
Mes turime įsirašyti į istoriją, o ne sunaikinti viską, kas buvo anksčiau. Kas bus, jei ir tie, kurie ateis po mūsų, norės viską, kas buvo anksčiau, sunaikinti? Gyvensime kaip mankurtai, nesuvokdami, kokie svarbūs žmogui yra laiko ženklai?
Talentingas dailininkas nevengė politikos
Tapytojas A.Šaltenis gimė 1944 m. Anykščių rajono Klevėnų kaime.
1961-1970 m. studijavo Vilniaus dailės institute (dabar – Dailės akademija) tapybą.
1975-1981 m. ir 1988-1994 m. A. Šaltenis buvo Vilniaus dailės instituto dėstytojas. Nuo 2000 m. jis yra Vilniaus dailės akademijos profesorius. 1994-2004 m. buvo Vilniaus dailės akademijos rektorius.
A. Šaltenis dalyvavo ir politikoje. 1988-1990 m. buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo Švietimo komiteto pirmininkas. 1997-2011 m. – Vilniaus miesto tarybos narys.
Nuo 1971 m. dalyvauja parodose, savo tapybos darbus eksponavo daugiau kaip 70 parodų Prancūzijoje, Suomijoje, Italijoje, kitose šalyse. A. Šaltenis laikomas ekspresyvaus arsininkų realizmo tradicijos tesėju, buvo dailininkų grupės "24" narys. Kūriniams būdingas dramatiškumas, ironija, groteskas, ekspresyvumas, deformuotas piešinys.
Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2005 m.).
Jis taip pat yra M. K. Čiurlionio draugijos narys, ilgametis Vilniaus miesto Lazdynų bažnyčios bendruomenės pirmininkas (1989-1999 m.). Taip pat -- Uteniškių kraštiečių klubo "Indraja" prezidentas (nuo 1994 m.).
