„Kaip rašo žymus psichologas, psichoanalitikas Valerijus Albisetis, žiemos laikotarpį savyje norisi pergyventi kuo greičiau. Vis dėlto šis laikas yra esminis etapas, kai geriau pažįstame savo tapatumą ir atrandame savo pašaukimą. Žiemos periodas yra geriausias laikas ieškoti ir pažinti giliausius savo sielos klodus“, – mano tekstilininkė.
Menininkė gimė ir užaugo Skaudvilėje. Kūryba ją traukė nuo vaikystės – tai įtakojo močiutės, pripažintos rankdarbių meistrės, veikla ir nuostabus kraštovaizdis. Nors L.Kozlovienė baigė prekybos ekonomikos studijas Vilniaus universitete, ji vis labiau troško studijuoti meną. Tam skatino ir vyras Kostas.
Po kelerių savarankiško kūrybinio darbo metų moteris įstojo į neakivaizdinį Maskvos liaudies meno universitetą, kur mokėsi tapybos ir grafikos. 2000-aisiais Vilniaus dailės akademijoje ji įgijo tekstilės meno bakalauro išsilavinimą, netrukus tapo ir Lietuvos dailininkų sąjungos nare.
Po studijų L.Kozlovienė įsitraukė į kūrybinius eksperimentus. Veliamai vilnai jai suteikdavo įvairias faktūras ir tekstūras, siuvinėjo, audė, kūrė koliažus, aplikacijas, tapė paveikslus.
Dar 1999 metais, siekdama propaguoti meną kasdienybėje, kūrėja surengė akciją „Menas į viešumą“. „Benetton“ parduotuvių vitrinose Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje ji eksponavo 7 tapybos darbų ciklą „Dvi dienos Venecijoje“, sukurtą Venecijoje per 2 dienas. Tai buvo vienas pirmųjų meno eksponavimo viešose erdvėse įvykių.
Anot Laimutės, gyvenimas be kūrybos būtų nuobodus ir beprasmis. Idėjos jai kyla skaitant knygas, žiūrint filmus, prieš užmiegant ar nubudus.
„Pirmiausia idėją prisijaukinu. Tuomet pasineriu į kūrybą. Nenaudoju paruošiamųjų etiudų, kad neišsibarstytų įkvėpimas ir energija. Jei tai daryčiau, galutinis rezultatas būtų lyg nukopijuotas sodas kaimyno sklype“, – juokavo menininkė.
Pastarųjų metų L.Kozlovienės darbai sukurti veliant vilną adata, sluoksniuojant subtiliausius atspalvius, kuriančius iliuzinį paviršių, – medžiagą atskiri, tik palietęs jį ranka. Kūrybiniai ieškojimai atvedė menininkę prie unikalaus tekstilės stiliaus, kai tarpusavyje derinami vilnos vėlimas ir nėriniai, karpiniai, kitos technikos.
Švelnūs vilnos pluoštai sluoksnis po sluoksnio gula vienas ant kito, kurdami savo atspalviais šilumos pojūtį. Kūriniuose įterpti nėriniai primena senąsias nėrimo vąšeliu tradicijas, suteikia vaizdui jaukumo.
Kaip teigė menotyrininkas Remigijus Venckus, norint padaryti poveikį žiūrovui, pakanka įkomponuoti menką elementą, kuris įprastoje kasdienėje būtyje mažai ką pasako, bet vos tik atsidūręs meno kūrinyje, reaguoja kaip atomas.
„Jis sprogsta ir paveikia kiekvieną, kuris ne tik žvelgia į kūrinio formą, bet ir pro negailestingą semantinį sietą sijoja turinį. Panašiai galima kalbėti ir apie L.Kozlovienės kūrinį „Kartų jungtis“. Nėrinio įkomponavimo strategija man primena subtilų, asmenišką, brangaus asmens parašytą, iš praeities į dabartį atklydusį laišką“.
„Grožis, kaip ir tiesa, pradžiugina žmogaus širdį, vaduoja ją iš nevilties, yra atsparus griaunančiam laiko poveikiui ir vienija kartas“, – įsitikinusi L. Kozlovienė.
