Lietuviškoje ekspozicijos dalyje galima rasti su mūsų šalies istorija susijusių kūrinių. Tai ir garso instaliacija „Tautiška giesmė“, ir partizanų ryšininkių atminimui skirtas ciklas „Neužmirštuolės“, kuriame – tradicinės ilgaplaukių lietuvaičių šukuosenos. Būtent kasose ryšininkės dažniausiai slėpdavo informaciją apie partizanų susitikimo vietas, slaptažodžius.
Viena šios parodos kuratorių ir jos idėjos autorių – taip pat savotiška ryšininkė tarp Norvegijos ir Lietuvos. Tai iš Klaipėdos kilusi, bet meno mokslus Bergene baigusi ir Norvegijoje gyvenanti 36 metų menininkė Kristina D.Aas. Savo darbe „Draperija“ ji tyrinėja žmogaus gebėjimą matyti ir suprasti pasaulį. K.D.Aas atskleidžia, kad pati balčiausia plokštuma negali būti išaudžiama tik iš baltų siūlų, o juodžiausiai reikalinga balta, kuri palaiko konstrukciją.
– Kuo jus sudomino žakardo technologija, kurią anksčiau išmanė beveik kiekviena kaimo audėja? – „Lietuvos ryto“ žurnalistė paklausė K.D.Aas.
– Ji arčiausiai širdies, padeda man ieškoti atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus. Prieš gerą pusmetį surengiau norvegų menininkų parodą buvusiame audimo fabrike Norvegijoje. Fantastiškame pastate, kuris dabar visai apleistas. Kai kurių jos dalyvių darbus galima pamatyti ir „Titanike“.
Ten ir pastebėjau, kad parodos lankytojai labai domisi žakardo technologija, nors mažai apie ją žino. Dažnokai painioja audimą ir skaitmeninį atspaudą ant medžiagos. Aš juos vedžiojau ir pasakojau.
– Tuomet ir kilo idėja ką nors panašaus padaryti Lietuvoje?
– Lietuvoje tekstilė populiari ir įdomi, bet į jos parodas ateinantys žmonės taip pat nelabai žino, kas yra žakardas. Kai pradėjome rinkti darbus, pastebėjome, kad šią technologiją menininkai naudoja labai įvairiai. Jie tekstilę derina ir su judesiu, ir su garsais, ir su vaizdo projekcijomis.
Žakardinis audimas – kompiuterinės sistemos pradininkas, nes jo pagrindas – tie patys vienetukai ir nuliukai. Todėl visai natūralu, kad parodoje nemažai su šiuolaikinių medijų menu susijusių darbų.
– Audimo stakles šiais laikais irgi valdo kompiuteris. Vadinasi, menininkui užtenka tik nupiešti eskizą ar nuskenuoti fotografiją?
– Neužtenka. Mano darbe – draperijos atvaizdas, kuris sukurtas pagal fotografiją. Tačiau teko nemažai padirbėti, kol išgavau šį piešinį. Atrodo, viskas turėtų atitikti idealiai, tačiau tik išaudęs pamatai visas klaidas. Tik iš septinto karto pavyko padaryti tai, ką norėjau.
Senelės staklės – programavimo lopšys
Žakardines audimo stakles išrado Josephas Marie Jacquard’as. Jos pirmąsyk publikai pristatytos 1801 m. Prancūzijoje.
Sudėtingas raštas ir stambus raportas (vertikalus ir horizontalus piešinio pasikartojimas) išgaunamas supinant pagrindo (išilgines) ir ataudų (skersines) gijas iš anksto apibrėžta tvarka, kuri įrašoma į staklių atmintį.
Pagrindiniai žakardinių staklių principai išliko iš esmės nepakitę, tačiau darbo greitis smarkiai padidėjo pritaikius kompiuterines technologijas.
Nuo paprastų audimo staklių žakardinės skiriasi tuo, kad techniškai jomis galima valdyti kiekvieną metmenų siūlą. Vėliau ši valdymo sistema daugeliui išradėjų tapo įkvėpimo šaltiniu ir yra laikoma šiuolaikinio programavimo pradininke.
