„Dažniausiai klastojamos mano iliustracijos, plakatai, pastelės, grafikos darbai, piešiniai. Kiek pastebėjau, klastotojai stebi leidinius – katalogus, knygas, atsirenka iš jų kai kuriuos kūrinius ir gamina falsifikatus.
Norėčiau būti optimistas. Būtų labai gerai, jei šioje vietoje tiktų veiksmažodis „gamino“, – kalbėjo 65 metų dailininkas S.Eidrigevičius. Jis sutiko papasakoti intriguojamą detektyvą primenančią savo kovos su klastotojais istoriją.
– Stasy, koks jausmas jums kyla, kai internete, turguje ar galerijoje pamatote savo darbo klastotę?
– Bejėgiškumas. Prieš kurį laiką buvo toks įvykis. „Politikos“ žurnalo tuometinis redaktorius Janas Bijakas man buvo sakęs, kad sekmadieniais lankydamasis Varšuvos turguje „Kolo“ kartais susiduria su „Stasiais“. Jo nuomone, padirbtais.
Taigi vieną vasaros sekmadienį pasigirdo telefono skambutis – pasirodė, būtent tame turguje, ko gero, aptiktas mano darbo falsifikatas – kaina siekė 6000 zlotų.
Lėkdamas taksi tariausi su vienu žurnalistu, kaip man elgtis. Jis man patarė apžiūrėjus paveikslą ir nustačius, kad tai falsifikatas, eiti pas turgaus direktorių ir tai jam pranešti.
Tai buvo falsifikatas. Aš palikau prie to padirbinio draugą, pats nubėgau pas direktorių. Pasakiau jam, kad esu Stasys ir aptikau falsifikatą. Direktorius abejingai man atkišo telefono ragelį: „Skambinkite pats policijai“. Aš paskambinau, viską paaiškinau.
Tuo metu direktorius, pasirodo, išsiuntė savo „darbuotoją“ į tą vietą, kur kabėjo padirbinys. Staiga mano draugas paskambino ir pranešė, kad falsifikatas slepiamas šalia esančioje metalinėje spintoje.
Aš tada nubėgau ten, vėl paskambinau į policiją, šįkart į centrinę būstinę. Gal 10 minučių aiškinau, kur yra turgus. Kol laukėme policijos, priėjo prekybininkas ir ištarė: „Jūs neskriauskite manęs, nes aš nieko nenusimanau apie meną“. Paklausiau, kodėl jis paslėpė tą paveikslą? O jis: „Aš nieko nemačiau, čia nebuvo jokio paveikslo“.
Policijos niekaip nesulaukėme. 14 valandą turgų uždarė. Aš piktas taksi nuvykau į „Gazeta Wyborcza“ redakciją. Budinčiajam pasakiau, kad noriu tučtuojau pasikalbėti su žurnalistu. Man atsakė, kad sekmadienį menu užsiimančios žurnalistės nėra.
Kitą dieną man paskambino žurnalistė ir pažadėjo sekantį sekmadienį nuvykti į turgų. Palinkėjau jai sėkmės, nes buvau tikras, kad sukčiai to padirbinio jau tikrai nepardavinės.
Po šitos istorijos aš be galo nusivyliau ir nuleidau rankas. Juk ne tik neradau kaltininko, bet ir sugadinau sau sekmadienį, be to, taksi iš manęs uždirbo.
Tai tik viena iš daugelio istorijų. Kokia išvada? Jei turguje tas darbas būtų be parašo „Stasys“, toji teplionė kainuotų šimtą kartų mažiau. Šią istoriją esu pasakojęs ne karta. Man kai kas apie tą turgų pateikė šiurpių faktų. Sakė, kad ten mafija veikia ir kad man pasisekė, jog aš iš ten išėjau sveikas ir gyvas.
– Girdėjau, kad net ir aukcionuose būna pardavinėjami ne jūsų originalai, o klastotės. Ar tikrai? Ką tokiu atveju darote?
– Jei aukcionas manęs paprašo patvirtinti autorystę – viskas gerai. Bet jei ne – kataloge išspausdintas falsifikatas – lyg melas plinta. Taip buvo kartą aukcione „Agra“. Padirbinio reprodukcija atsidūrė kataloge ir internete.
Neseniai vienas lietuvis man atsiuntė elektroniniu paštu paveiksliuką ir paklausė, ar čia mano darbas. Pamačiau, kad tai ne mano ranka padarytas darbas. Parašas – Stasys. Net aprašyme – melas. Buvo parašyta, kad tai pastelė, o iš nuotraukos buvo akivaizdu, kad tai – aliejinis darbas.
Aukcionas buvo rengiamas amerikiečių. Praėjo kelios dienos. Aš tam lietuviui parašiau, kad tai falsifikatas. Po to pasirodė, kad tą darbą kažkas internetu nupirko.
Aš neturiu laiko visko sekti, bet, mano nuomone, ta klastotė priklauso žmogaus, su kuriuo prieš daug metų bylinėjausi, rankai. Taigi neaišku, kiek jis prikepė tokių falsifikatų, kurie dabar eina iš rankų į rankas. Tai baisus reiškinys. Beviltiškas.
– Kokie jūsų kūriniai dažniausiai klastojami?
– Iliustracijos, plakatai, pastelės, grafika, piešiniai. Kiek pastebėjau, padirbinėtojai stebi leidinius – katalogus, knygas – atsirenka iš jų kai kuriuos kūrinius ir gamina falsifikatus. Tačiau esu optimistas, tad būtų gerai, jei šioje vietoje tiktų veiksmažodis „gamino“.
– Gal galite papasakoti savo kūrinių klastojimo istoriją tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, tiek kitose šalyse? Kaip dažnai tai pasitaiko? Kaip sužinote apie klastotes – pats atsekate ar kiti parodo?
– Atsimenu, sykį viešėdamas JAV buvau pakviestas vakarienės pas gan pasiturinčią moterį, kuri dirbo medicinos srityje ir kartais įsigydavo paveikslų.
Jos namo sienos nukabinėtos menu – ir geru, ir šiaip sau. Pamačiau kelis savo paveikslus,tarp jų – vieną falsifikatą, pirktą Gdanske. Kai šeimininkei pasakiau, kad tai padirbinys, ji šypsodamasi atsakė: „Aš jau pripratau prie šio darbo. Vakarienė, gera nuotaika, svečiai. Ką aš galėjau padaryti? Nieko.
Kitas pavyzdys. Žurnalistas iš Indijos mane pakvietė vakarienės į savo namą Varšuvoje. Gera atmosfera, pašnekesiai, indų patiekalai. Aprodė namą. Pamačiau, kad kabo du „Stasiai“. Pastelės gražiai įrėmintos.
Pasakiau, kad tai falsifikatai. Šeimininkė prisipažino darbus pirkusi turguje. Tuo metu aš nieko negalėjau daugiau nuveikti. Ar tų padirbinių savininkai ką nors darė toliau, aš nežinau. Pranešti policijai – jų pareiga.
Dar prieš keletą metų Lodzėje viename klube buvo surengtas mano kūrybos vakaras. Ant sienos kabojo plakatai, estradoje skambėjo Stasiui sukurta daina.
Vienoje salėje ant molbertų stovėjo trys „Stasiai“ – gražiai įrėmintos pastelės. Aš jau iš tolo pamačiau, kad tai klastotės. Rengėja sutriko, nusiminė. Ji man papasakojo kad pasiskolino tuos darbus iš turtingo Varšuvos verslininko ir kad jis tokių esą mano darbų turi apie 30.
Mane ištiko šokas. Sužinojau jo pavardę. Gyvenime būna atsitiktinumų. Po mėnesio viename vernisaže sutikau tą verslininką. Jis prisipažino savo biurą papuošęs tokiais darbais, kvietė užsukti. Man buvo koktu, kad jis, sužinojęs, jog tai falsifikatai, niekaip nesureagavo. Jo veidas liko abejingas. O man širdyje pasidarė dar sunkiau.
– Jūsų manymu, kodėl jūsų kūriniai padirbinėjami?
– Man atrodo, kad mano kūriniuose dažnai vyrauja charakteringas veidas, didelės akys, hipnotizuojančios žiūrovą. Tas žvilgsnis, net jei ir suklastotas, nepatyrusį žiūrovą apgauna. Įtikina, kad tai mano darbas. Daug ką lemia ir parašas „Stasys“.
O kad nutapyta neprofesionaliai, pamato tik profesionalas arba pats autorius. Nes dailėtyrininkas gali nepastebėti, tai tikras ar netikras „Stasys“.
– Kiek įvairiose pasaulio vietose kainuoja jūsų darbų klastotės? O kiek originalai?
– Tiksliai atsakyti sunku. Jei matau padirbinį, man ne kaina svarbu, o pats faktas. Jei klastotė kabo galerijoje, kaina būna nurodyta, bet jei pas žmogų, aš net neklausiu, kiek kainavo.
Klastotojai, aišku, stengiasi nustatyti tokias kainas kaip originalų. Bet ir tai nėra paprasta. Pavyzdžiui, jei kas nors originalą nori greitai parduoti, nustatoma neaukšta kaina. Aš tam neturiu jokios įtakos. Galerija būna patenkinta, nes žino, kad greitai parduos.
Tokia antrosios rankos rinka – man atrodo labai blogas reiškinys. Bet labai dažnai būna, kad žmogus, įsigijęs tą darbą, pavyzdžiui, prieš dvidešimt metų, miršta, o įpėdiniai nesidomi menu. Tada stengiamasi kuo greičiau tą darbą pigiai parduoti.
Taigi ir ateitis tokia. Jei kas nors namuose turi originalą, tai tas originalas į rinką iškeliaus kaip originalas, o jei kieno nors namuose kabo padirbinys ir tas žmogus nežino, kad tai padirbinys, tai ateityje į rinką išplauks falsifikatas.
– Kaip reaguoja žmonės, kurie įsigyja jūsų kūrinio klastotę ir sužino, kad tai klastotė?
– Įvairiai. Kartais nukabina nuo sienos ir paslepia. Tarkime, Panevėžyje turiu dvi pusseseres, su kuriomis susitinku tik per artimųjų laidotuves.
Kartą, maždaug prieš dvidešimt metų, man sesuo parašė,kad viena pusseserė pasigyrė, jog prisipirko mano paveikslų. Kaip, iš kur?
Per vienas Kalėdas nuvykau į Panevėžį. Buvau pakviestas pas pusseseres. Tik peržengęs slenkstį dairiausi, kur tie mano paveikslai. Paklausiau, ar ji iš tiesų turi mano paveikslų?
Viena pusseserė tylėjo, kita ištarė: „Nukabinom,nes gal tai nelegalu“. Man primygtinai reikalaujant jos atnešė vieną paveikslą. Tai buvo iš miniatiūrinės reprodukcijos padidintas motyvas, paverstas aliejiniu paveikslu. Namelis, virš jo dangaus fone kylanti kaimiška skarelė, kurioje – veidas.
Apžiūrėjau, nufotografavau. Po to vaišinomės. Tos vaišės man jau nebuvo gardžios, nes supratau, kad vienas panevėžietis gamina tokius darbus ir juos pardavinėja. Klausimas, kiek jau tokių pridaryta?
Svarsčiau, ką daryti? Kreipiausi į Autorių teisiu agentūra Vilniuje. Po to su tuo žmogumi ilgus metus bylinėjausi.
– Kaip jūs kovojate su savo kūrinių padirbinėtojais? Ar ta kova sėkminga?
– Kova – gražus žodis. Vienas meno žurnalo redaktorius, išgirdęs, kad aš vėl aptikau falsifikatą, pasakė: „Džiaukitės. Esate klasikas“.
Rimtai kalbant būna taip. Sykį vieno vernisažo metu Varšuvoje man buvo pristatytas advokatas. Atseit geras. Kitą dieną jis pakvietė mane į savo kontorą. Aš jam papasakojau padirbinėjimo istorijų. Jis prižadėjo imtis tyrimo, bet turėčiau jam sumokėti 10 tūkst zlotų avansą.
Sutarėme. Aš jam atnešiau tą sumą, pranešiau faktų apie naujus falsifikatus. Bėgo laikas. Advokatas tylėjo. Ėjo metai po metų. Jis net į kontorą mane nenoriai įsileisdavo. Pajutau, kad esu apgaudinėjamas.
Kartą Italijos ambasados priėmime išgirdau, kad viena moteriškė paminėjo to advokato pavardę. Aš jos paklausiau, ar ji giminaitė? Pasirodė, sesuo.
Papasakojau istoriją, kaip jos brolis mane apgavo. Jai – šokas. Pažadėjo man padėti. Kitą dieną paskambino tas advokatas. Aš pareikalavau grąžinti pinigus. Jis sutiko. Atėjo į dirbtuvę saujoje laikydamas pinigus: „Atnešiau šešis tūkstančius zlotų. Viskas gerai?“
Negalėjau tuo patikėti. Paėmiau tuos šešis tūkstančius. Advokatas teisinosi, kad jis vis dėlto kažką dirbo. Kalbėjausi su prokurorais, sužinojau, kad tas advokatas gynė kažkokį klastotoją. Absurdo spektaklis!
– Ne sykį teigėte, kad kova su klastotojais – lyg su vėjo malūnais. Ar situacija autoriaus teisių pažeidimų požiūriu nors kiek keičiasi Lenkijoje ir Lietuvoje?
– Minėti pavyzdžiai lemia ne pačias optimistiškiausias išvadas. Geriau kurti naujus kūrinius nei gaišti laiką kovojant su klastotojais. Be to, ta kova labai drumsčia man brangią ramybę.
Lenkų spaudoje buvo aprašytas toks faktas. Studentai nutarė pertapyti vieną Franciszeko Starowieyskio paveikslą. Kaip provokaciją. Įspėjo dailininką ir gavo jo sutikimą.
Studentai nutapė paveikslą. Jį nunešė į aukcioną. Aukciono darbuotojai kreipėsi pas dailėtyrininką. Šis patvirtino, kad tai autentiškas originalas. Studentai tada atvertė kortas. Menotyrininkas įsižeidęs kreipėsi į teismą.
Šis atvejis buvo aprašytas spaudoje. Studentai tokia akcija norėjo įrodyti, kad falsifikato kelias į meno rinką yra ganėtinai paprastas.
Šiaip autorių teisės pažeidžiamos įvairiai. Prieš kelias savaites rengiau parodą Varšuvos galerijoje „18a“.
Ekspozicija jau buvo paruošta. Aš vieną dieną įėjau į savo parodą, vienoje salėje kažkas buvo filmuojama. Triukšmas, net necenzūriniai žodžiai. Paprašiau tylos. Po to paaiškėjo, kad kita dailininkė mano paveikslo fone įrašinėjo savo filmą–performansą.
Aš tą faktą pranešiau galerijos direktoriui, jis sutiko su manimi ir pažadėjo, kad bus uždrausta platinti įrašytą performansą.
Bet jei nebūčiau tuo metu pasirodęs galerijoje, apie tą faktą būčiau sužinojęs vėliau, o gal niekada.
Atsimenu dar vieną savo bylinėjimąsi be laimingos pabaigos. Prieš daugybę metų televizijos reklamoje pamačiau panaudotus du savo plakatus, pagal vieną net buvo padaryta animacija, žmogelis su būgneliu.
Aš tą reklamą įrašiau ir nulėkiau pas advokatę. Toji surengė susitikimą su reklamuojamo alaus gamyklos atstovais, kurie pasiūlė sumokėti normalų honorarą, bet teisininkė norėjo kovoti dėl didesnio bausminio honoraro.
Tačiau norint kovoti teisme ir teisininkei reikėjo didelio honoraro. Taigi viskas baigėsi tuo susitikimu advokatės vyro kontoroje. Reklama kurį laiką dar buvo rodoma televizijoje, o žmonės man kartojo: „Sveikinam, tavo kūriniai net reklamoje rodomi!“
– Kiek laiko, jėgų ir nervų iš jūsų atima kova su klastotojais?
– Kai pagalvoji, tai galėčiau apie tai parašyti knygą. Kartais atrodo ramu, viskas lieka praeityje, bet staiga vėl gaunu žinią apie klastotę.
Štai visai neseniai sulaukiau elektroninio laiško iš Aisčio Savukyno. Prisegtuke – ruso Seliuto reprodukcijos, kuriose – akivaizdžiai perdirbti mano kūriniai. Tai jau kitas reiškinys – plagijavimas.
Tas Seliuto po paveikslais pasirašo savo pavarde. Aistis man buvo atsiuntęs informacijos apie tą rusą ir prieš keletą metų. Akivaizdu,kad tas pseudokūrėjas seka visus naujus leidinius, katalogus, knygas.
Be to, mūsų laikais internete galime rasti šimtus mano darbų reprodukcijų.
Esu girdėjęs, kad tasai Seliuto atvirai teigia, jog žavisi mano kūryba ir yra mano sekėjas. Žavėtis galima, bet niekas neturi teisės naudoti tą pačią idėją, tą patį veidą, tą patį žvilgsni ir teigti, kad tai jo darbas. Baisu.
Todėl šįsyk sugretinau 15 savo kūrinių su Seliuto darbais. Išsiunčiau specialistams ir laukiu jų reakcijos. Tylėti negalima. Man dėl to skaudu.
Įdomu tai, kad kai prieš keletą metų buvau Bolonijoje, susitikau vieną rusų iliustratorių, kuris manęs iškart paklausė, ar aš žinau, kad mano darbus padirbinėja. Jis paminėjo būtent Seliuto.
Tą pačia dieną sutikau austrų iliustratorę, kuri tik pasisveikinusi ištarė: „Ar žinai, kad Europoje tavo kūrinius padirbinėja.“ Daugybė iliustratorių seka mano metaforinių vaizdų keliu.
– Jūsų manymu, kaip pagerinti visuomenės požiūrį į pagarbą autoriaus teisėms?
– Mano manymu, kiekvienas meno kūrinys, iškeliaudamas iš dirbtuvės į pasaulį turėtų turėti savo pasą. Jei galerija tą darbą parduoda, pase turėtų būti įdėta kūrinio fotografija, aprašyta technika, sukūrimo metai, matmenys ir perkančiojo duomenys.
Po kurio laiko tas žmogus, parduodamas darbą, turėtų parodyti kūrinio pasą ir įrašyti kito savininko duomenis. Taigi tas kūrinys, keliaudamas iš vienos parodos į kitą, iš vienos kolekcijos į kitą, turėtų savo istoriją.
Antras dalykas – galerijos turėtų įvesti autorystės patvirtinimo dokumentą. Jame – darbo fotografija, autoriaus parašas, patvirtinantis, kad jis sukūrė tą paveikslą. Aišku, ir tokius dokumentus įmanoma suklastoti, bet tai geriau nei nieko.
Aišku, tai neturėtų būti taikoma suvenyriniams darbams. Kartais turistai perka paveikslėlį sienai papuošti. Jie nežiūri į kūrėjo pavardę. Pigiai įsigiję po kelerių metu tokį darbą jie išmeta į šiukšlyną.
– Ar patys dailininkai pakankamai aktyvūs kovodami su dailės kūrinių padirbinėjimu?
– Jei dailininkas miręs, jis nepakovos. Būtent pats dailininkas ir yra tas, kuris gali greitai nustatyti, ar darbas padirbtas. Jis geriau nei bet kas žino savo tapybos braižą, naudojamas medžiagas, parašo autentiškumą.
Kartas nuo karto tarptautinėje spaudoje rašoma, kad padirbinių aptinkama net labai svarbiose meno galerijose Niujorke. Jose kai kurių dailininkų, dažniausiai mirusių, darbai įkainojami milijonais doleriu. Tai rimti reikalai.
Aš esu kalbėjęsis Paryžiuje su žurnalistu, kuris domisi falsifikatais. Jis man pasakė, kad teisminiai procesai paprastai trunka labai ilgai. Geriausia išeitis, kai abi pusės kokiu nors būdu susitaiko.
– Ar kova su klastotojais turi ką nors teigiama?
– Taip. Besibylinėdamas Lietuvoje susidraugavau su advokatu Algimantu Dziegoraičiu. Jis man rodė savo knygų ir meno kolekciją, kvietė ir į savo namus, ir į kavinę. Beveik nebuvo kalbos apie bylą – vien apie gyvenimą, literatūrą, mena ir, aišku, sveikatą.
Jis jau buvo pradėjęs tvarkyti mano meno muziejaus įkūrimo popierius, bet liga ir mirtis tai sustabdė.
Kitas pavyzdys. Kartą gavau laišką iš Paryžiaus su tuo pačiu klausimu: „Ar tai originalas?“ Apžiūrėjęs pasakiau, kad tai falsifikatas. Pradėjome susirašinėti. Tai buvo gydytojas-kardiologas.
Kai nuvykstu į Paryžių, visada susitinkame, einame į muziejus. Jis net man pasiūlė klinikose padaryti širdies darbo tyrimą, pirmą kartą ekrane mačiau, kaip mano širdis plaka. Dabar ruošdamas parodą bet kuriame pasaulio kampelyje siunčiu ir jam kvietimą.
Susitikęs jis vis pasiteirauja, ar man su širdimi viskas gerai? Berods gerai. Bet vaizdingai galima būtų pasakyti, kad aptikus klastotę mano širdis sekundei stabteli.
* * *
Parengta vykdant LR kultūros ministerijos Kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programos projektą.
