Išėjusiam menininkui – pagarbos ženklai
Originalaus braižo tapytojo A.Mėčiaus jubiliejui skirtų renginių ciklas prasidėjo uostamiesčio Adomo Brako vaikų dailės mokykloje, kurioje jis darbavosi dvylika metų sėkmingai derindamas pedagogo ir profesionalaus menininko karjerą. Tą proga šioje mokykloje atidaryta A.Mėčiaus auklėtinių diplominių darbų paroda „Kūrybos aidas“ sutraukė nemažai dailininką pažinojusių žmonių.
Dailės mokyklos pedagogai, A.Mėčiaus mokiniai, svečiai pasidalijo prisiminimais apie įvairialypę jo veiklą. „Arūnas buvo mylimas mokytojas, meno paslaptis sugebėdavo perteikti gyva, vaikams suprantama kalba. Džiaugiuosi, kad jo auklėtinių darbai, kuriuose įžvelgiama neabejotina mokytojo įtaka, sudomino ne tik mūsų bendruomenę, bet ir A.Mėčiaus kūrybos gerbėjus,“ – sakė mokyklos vadovė Violeta Beresnevičienė.
Uostamiesčio centre veikiančios Klaipėdos meno galerijos šeimininkai žiūrovus pirmiausiai pakvietė į tame pačiame pastate įsikūrusį dailininkų nuo seno pamėgtą barą „Senamiestis“. Ten A.Mėčius mėgdavo lankytis su draugais, švęsdavo ir savo gimtadienius. Bare atidengtas menininką primenantis simbolinis atminimo ženklas, kurį savo iniciatyva sukūrė jo draugai – klaipėdiečiai skulptoriai Sergejus Plotnikovas ir Svajūnas Jurkus.
„Tai – mūsų pagarbos ženklas kolegai, kurį artimai pažinojome. Arūnas labai mylėjo gyvūnus, ypač žavėjosi katinais, dažnai juos vaizduodavo savo paveiksluose. Todėl atminimo simbolyje išryškintas ne tik A.Mėčiaus, bet ir jo pamėgto personažo – išdidaus ir nepriklausomo senamiesčio katino – siluetas“, – kalbėjo bare prie staliuko ant sienos pritvirtintą savo kūrinį atidengę menininkai.
Tai – antrasis toks S.Plotnikovo darbas „Senamiesčio“ bare. Kiek anksčiau skulptorius sukūrė atminimo ženklą kitam iš gyvenimo netikėtai pasitraukusiam klaipėdiečiui – ilgamečiam Klaipėdos apskrities rašytojų organizacijos vadovui Rimantui Černiauskui. Šį prozininką, daugelio knygų vaikams autorių primena ant tos pačios baro sienos susirangęs bronzinis sliekas – įsimintinas jo kūrinių personažas.
Parodoje – tik draugų atnešti paveikslai
Meno galerijoje susirinkę A.Mėčiaus kūrybos gerbėjai tikėjosi pamatyti platesnę jo darbų panoramą, tačiau parodos rengėjus suvaržė aplinkybės, nebepriklausančios nuo jų valios. Po dailininko mirties įsiplieskus teisminiams ginčams dėl jo kūrybos palikimo, visiems iš parodų salių, privačių galerijų ir net asmeninių kolekcijų paimtiems A.Mėčiaus paveikslams pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – antstolių areštuotų menininko darbų iki šiol negalima eksponuoti arba kitaip jais disponuoti be Klaipėdos apylinkės teismo leidimo. Civilinė byla dar neišnagrinėta.
„Dėkoju visiems A.Mėčiaus draugams ir artimiesiems, kurie gabūtl net ir rizikuodami prarasti savo nuosavybę, pagerbė jo atminimą – paskolino šiai parodai paties autoriaus jiems kažkada dovanotus darbus. Tikiuosi, kad teismo sprendimus vykdantys antstoliai šįkart tokio A.Mėčiaus kūrybos paveldo nevarstys įtariais žvilgsniais – nepuls aiškintis, ar paveikslai iš tikrųjų priklauso žmonėms, sutikusiems juos parodyti visuomenei Lietuvos dailininkų sąjungai (LDS) priklausančioje meno galerijoje“, – vylėsi A.Mėčiaus gyvenimo draugė, poetė Dalia Bielskytė.
Kiekvieną parodos rėmėją apdalijusi gėlėmis D.Bielskytė skaitė eilėraščius iš neseniai išleistos A.Mėčiui dedikuotos savo poezijos knygos „Vardas debesies“, iliustruotos paties dailininko paveikslais. Poetei talkino jos tėvas – teatro pedagogas ir režisierius, profesorius Petras Bielskis, charizmatiškoji Klaipėdos valstybinio dramos teatro aktorė Nijolė Sabulytė, jos kolega Aleksandras Šimanskis.
Birbynės ir saksofono improvizacijomis sukaktuvininko atminimą žaismingai pagerbė jo geras draugas, džiazo virtuozas Pranas Narušis, kiti atlikėjai.
Žiūrovai, tarp kurių būta nemažai mūzoms tarnaujančių žmonių, A.Mėčių prisiminė kaip itin patrauklią ir spalvinga asmenybę, kuriai apibūdinti vieno žodžio „dailininkas“ neužtektų. Mažakalbis, išskirtiniu kuklumu pasižymėjęs kūrėjas nemėgo pompastikos, oficialumo. Save vadinęs „mažu didelio miesto gyventoju“ jis nuolat dalyvaudavo labdaros aukcionuose, kuriuose lėšos už parduotus menininkų darbus buvo skiriamos vėžiu sergantiems vaikams.
Tai prisiminęs vakaro dalyvis, Klaipėdos Jūrininkų ligoninės vadovas Jonas Sąlyga, ne tik A.Mėčiui, bet ir visiems uostamiesčio menininkams padėkojo už pagalbą gydymo įstaigoms bei ligoniams.
Mįslinguose siužetuose – tikrovės atšvaitai
Dailės gerbėjai A.Mėčiaus darbus atpažįsta iš žaismingos, galbūt tik jam vienam būdingos tapybos manieros – fantasmagoriškų, žaižaruojančių spalvų siautulio persmelktų siužetų. Preciziškai nutapytas savo drobes jis specialiai pasendindavo – tarsi viduramžių dailininkas dengdavo jas storu blizgančio lako sluoksniu.
Renesanso ar baroko meistrų darbus primenanti A.Mėčiaus kūryba neretai įplieksdavo diskusijų ugnį. Vieniems atrodydavo, kad įsivėlęs į praeities stilių įmantrybes menininkas vaikosi pigaus populiarumo, pataikauja miesčioniškam skoniui – nieko neatrasdamas žengia kitų seniai pramintu taku. Kiti įrodinėjo, jog tai – ne aklas sekimas, o grįžimas prie dailės ištakų, aistringa savos tapatybės paieška per pokalbį su laiku ir tradicijomis.
Vilniaus dailės institute baigęs grafiką A.Mėčius, be kita ko, buvo puikiai įvaldęs amatą – piešimo ir tapybos techniką. Savo paveiksluose jis lyg ir pasijuokdavo iš savęs, supančios aplinkos. Tačiau akylesni vertintojai A.Mėčiau kūryboje, tarsi balansuojančioje tarp kičo ir tobulybės, įžvelgia ne pašaipą, o švelnaus grotesto ir ironijos skraiste dangstomo humoro – tokio, kuris verčia ne piktintis, griežti dantimis, o geraširdiškai šypsotis, sužadina smalsumą.
„Saviti, kartais net ir šokiruojantys A.Mėčiaus paveikslai buvo pastebimi. Jo kūrybos siužetai, išplaukę iš pasąmonės gelmių, neįprastas tapybos stilius reikalavo fizinės ir dvasinės įtampos. Kartais menininkai staiga sužiba ir užgęsta kaip žemėn atsitrenkę meteoritai, palikę daugybę paslapčių. Gal todėl toks trumpas buvo ir A.Mėčiaus skrydis meno padangėje ?“, – talentingo kūrėjo mįslę mėgino įminti ir LDS Klaipėdos skyriaus vadovas Arūnas Sakalauskas. A.Mėčius tvirtino, kad tik iš šalies atrodo, kad jis ironizuoja, nuolat iš kažko šaiposi, o iš tikrųjų net ir susapnuoti paveikslų siužetai iš fantastikos pasaulio jam tėra savaip suvokto ir perkurto realaus gyvenimo atšvaitai.
„Esu laimingas, jog kai kurie žiūrovai tai pastebi ir įvertina. Man tapyba – ne abstraktus žaidimas, o bendravimo, gyvo ryšio su žmonėmis, pirmiausiai su savo artimiausiais draugais, paieška“, – savo bičiuliams yra prasitaręs A.Mėčius.
