Specialistai pabrėžė, kad „paveldosauga turėtų vadovautis praeities negrįžtamumo principu ir saugoti paveldą tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokio norėtųsi. Visgi tvarios paveldosaugos sąlyga yra ne registrai ir reglamentai, o paveldo pažinimas ir sklaida. Sovietmečio palikimas ypatingas tuo, kad disonuoja su dabartimi ir, it randas kultūros kūne, primena ir verčia pakartotinai išgyventi istorines traumas“.
Ir nors Sąjūdžio laikais buvo aktyviai diskutuojama apie istorinės užmaršties arba „mankurtizmo“ žalą, tačiau šiandien akivaizdu, kad daug smagiau gyventi be traumų. Todėl istoriją siūloma uždaryti muziejuose. Ir kuo labiau nutolusiuose nuo Vilniaus. Kad galima būtų kankinti ja tik turistus bei egzaminų baubais ir taip nuolat terorizuojamus moksleivius.
Istorijos liudijimai – privatus verslas
„Griovimas yra destruktyvi, demoralizuojanti, pakertanti kūrybingumą veikla, ji priimtina tik kraštutiniais atvejais“, – pabrėžė architektas Augis Gučas. Jo manymu visiškai nepriimtinas tas politinis spaudimas, kurį profesionalai, vertinimo komisijų nariai pastaruoju metu pajuto iš politikų ir valstybės tarnautojų.
Vis dažniau kalbama ir apie Grūto parko fenomeną, kaip privatų verslą, kuris sėkmingai konkuruoja su daugeliu šalies muziejų. Jis liudija, kad sovietinis paveldas – įdomus ne tik turistams, bet ir lietuviams, kurių čia atvažiuoja pilni autobusai. Tačiau, kas galėtų paneigti, kad be išsamių muziejinių komentarų ir sovietmečio monumentaliosios propogandos plano pristatymo Grūto parko ekspozicija nevirsta „tikrojo meno“ ir realistinių herojų figūrų išsiilgusiųjų meka? Vilniaus dailės akademijos profesorės, menotyrininkės Giedrės Jankevičiūtės manymu Žaliojo tilto skulptūros – įdomus ir vertingas paveldas, kuris neturėtų būti atiduodamas į privačias rankas. Žinomų skulptorių sukurti darbai – muziejiniai eksponatai, kuriuos edukacijos tikslais geriausia būtų eksponuoti toje vietoje, kur jos ir buvo pastatytos.
Ji prisipažino, kad sunku tikėtis, jog bus įsiklausyta į profesionalų balsą, ir skulptūros išliks ant Žaliojo tilto. Meno istorikę nustebino tai, jog nė vienas politikas nepasiūlė jų perduoti į Tuskulėnų „Homo sovieticus“ muziejų. Šis muziejus kuriamas jau dešimt metų, tam skirta nemažai lėšų, tačiau iki šiol jis taip ir neatidarytas.
Ne specialistų, o bendraminčių komisija
Vasario mėnesį Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, kuri sprendžia dėl kultūros objektų teisinės apsaugos panaikinimo ir jos suteikimo, nutarė neišbraukti Žaliojo tilto skulptūrų iš Kultūros vertybių registro. Taip Vilniaus valdžiai buvo užverta galimybė skulptūras nuo tilto nuimti ir jų nebegrąžinti.
Tačiau skulptūrų priešininkai nesudeda ginklų. Nepopuliarų sprendimą priėmusios komisijos kadencija jau baigėsi, o naujoji, pasak Nacionalinėje galerijoje susirinkusių istorikų, menotyrininkų ir paveldosaugininkų, sudaroma gana keistu principu. Pirmasis klausimas, kuris užduodamas pretendentui į komisijos narius – ar jis pritaria Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimui?
Antrasis kelias pašalinti skulptūras – apverktina jų būklė. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos specialistai neseniai patvirtino, kad skulptūros gali kelti grėsmę pėsčiųjų saugumui, nes yra avarinės būklės. Galima sutvarkyti ir nenukėlus
Avarinė skulptūrų būklė, pavojus praeiviams – rimti, ir tarsi ne politiniai argumentai. Tačiau išaiškėjo, kad pasitelkus specialistus ir tai galima sutvarkyti be milžiniškų investicijų.
„Mano darbas susijęs su muziejinių kūrinių saugojimu ir tyrinėjimu, todėl galiu pasiūlyti labai paprastą išeitį“, – diskusijos „Patogus ir nepatogus paveldas“ metu kalbėjo profesorė Elona Lubytė, kuri jau daugelį metų rūpinasi Dailės muziejaus skulptūrų fondu.
Ji pasiūlė nedidelius pastolius statyti tiesiog ant tilto, ir pasitelkus šiuolaikines suvirinimo technologijas per trumpą laiką sutvarkyti skulptūras ten, kur jos stovi.
„Užtektų kreiptis į Prano Gudyno restauracijos centro metalo restauratorius ir į Vilniaus dailės akademijos restauracijos bei skulptūros katedrų studentus. Reikėtų tik nupirkti elektrodų, ir jie sutvarkytų tuos objektus taip, kad skulptūros nebekeltų pavojaus visuomenei. Tuomet galėtume toliau diskutuoti apie tai, kaip šį istorinį paveldą paversti prasmingu edukacijos šaltiniu. Taigi, užtenka tik ketverių pastolių ir trijų institucijų susitarimo. Neprireiktų nei milijoninio biudžeto, nei viešųjų pirkimų“, – sakė profesorė.
Ir sąžinės priekaištus turime paveldėti
„Kaip sako benediktinų vienuolis Anselmas Grunas, „sėkmė mus lydės tik tuomet, kai priimsime save su viskuo – su savo laimėjimais ir nesėkmėmis“. Kai priimsime ir šį tiltą, įamžinusį tam tikrus laimėjimus ir didelę nesėkmę“, – į diskusiją įsijungė architektas Leonardas Vaitys.
„Tai tikrai nėra tokio lygio menas, kurį šie skulptoriai buvo pajėgūs pasiekti laisvės sąlygomis, net ir jiems primesta tema, – apie Žaliojo tilto skulptūrų autorius kalbėjo architektas. – Užtenka pamatyti šių dailininkų ikikarinę kūrybą ir ją palyginti su stalinistinio laikotarpio, ar lengvesnes prievartos fone sukurta viso socialistinio periodo kūryba. Atrodo, kad kūrė skirtingi žmonės.
Tačiau tai žymiausi Lietuvos skulptoriai. Apibendrinus jų kūrybą, jie tokie ir išliks istorijoje. Tas laikotarpis, kai teko kurti ne tai, kas artima tau pačiam, kas artima tautos mentalitetui, kuo tu pats tiki, o tik tai, ko reikalauja diktatūra, to laiko menininkams buvo katastrofiškas dvasinis išbandymas.
Patikėkite manimi, gyvenusiu dailininko, jų (Žaliojo tilto skulptūrų autorių, – Red.) bendraamžio šeimoje. Už tą išbandymą turbūt didesnis – tik tremtis ir mirtis.
Suprantama, kad iš keturių skulptūrinių kompozicijų labiausiai nervina Raudonosios armijos kariai, beje nulipdyti charizmatiškojo Broniaus Pundziaus. Dabar panervinsiu jus dar labiau. Jie išvadavo didžiąją Europos dalį, kartu su Lietuva, nuo abejotinos hitlerinės perspektyvos. Ir pasiėmė mus mažiukus kaip karo grobį, o didesnius pavertė vasalais.
O gal galėjome neturėti šių skulptūrų apskritai? Jeigu 135 tūkst. Lietuvos kariuomenė kartu su 12 tūkstančių internuotų lenkų karininkų ir su visa ginkluote ir su 150 tūkstančių mobililizacijos pakviestųjų 1940 metais būtų atradusi bent vieną iš keturiasdešimties smetoninių generolų, kuris pakeltų šią realią jėgą prieš Sovietinę imperiją. Juk ir strategija šiam atvejui generaliniame štabe buvo parengta. (…).
Karas tikriausiai būtų pasibaigęs taip kaip baigėsi, tačiau Jaltoje ir Potsdame mūsų akcijos būtų visiškai kitos. Tikriausiai būtume ne okupuoti, o vasalizuoti. Tai būtų padėję sulaikyti ir apsaugoti savo piliečius nuo emigracijos ir trėmimų, nuo didvyriškos, bet pasmerktos partizaninės kovos. Jau nekalbant apie nacionalinę savigarbą ir mūsų statusą Europoje.
Bet kur tau. Kai pats vyriausias vadas jau brido per upelį. Apmaudu. Visiems mums apmaudu. Nėra ko stebėtis, ponai, kad sąžinės priekaištus galima paveldėti. Kaip ir viską, brangūs ponai, turime paveldėti, nes priešingu atveju, visa tai, kas vyko – nuolat kartojasi. Negalima iš paveldo rintis vien tai, kas mūsų neslegia.
O deklaruoti tokį nonsensą kaip „moralus paveldas“ iš tiesų yra gryniausia demagogija. Liūdna, kad tai sklinda iš vyriausių paveldosaugininkų vadovų lūpų. Dešimtmečiais, be jokių rotacinių ribų užsisėdėję kėdėse visą dabartinę savo energiją jie skiria politinėms oro prognozėms atspėti, taip toleruodami vertinimo diletantizmą.
Žemesnių grandžių paveldosaugos darbuotojai, įtikėdami jų neklystamumu, susilaiko nuo savo nuomonės pareiškimo, taip devalvuodami visą tą tarnybą.
Patikint vertinimą ne profesionalams, o aktyviems populistams, tai tarsi „visuomenei“, nutiko ir pamokanti paminklo tremtiniams Naujojoje Vilnioje istorija.
Konkurse jam sukurti pirmąją premiją laimėjo Mindaugas Navakas su genialiai paprastu ir prasmingu darbu. Masyvus akmeninis kryžius ant akmeninės platformos išvežamas iš Lietuvos kiek pasisukęs, tarsi atsisveikindamas su tėvyne.
Garantuoju, realizuotas šitas darbas būtų pastebėtas visos profesionalios pasaulinės spaudos, kuri senosios demokratijos šalyse visgi formuoja visuomenės ir netgi politikų nuomonę. Tačiau mūsų liaudies aktyvistai sugebėjo prastumti deklaratyvų, tačiau suprantamą estetinį kičą. Taip neigiant profesionalų nuomonę nieko nepavyks ir su Lukiškių aikšte“.
„Užgniaužkime savyje sąžinės kartėlį, – pranešimu virtusį pasisakymą užbaigė L.Vaitys. – Akivaizdu, kad didvyrių žemėje toli gražu ne visi tokie buvome. Tai mūsų tikrovės atspindys – paveldas. Mūsų laukia daug darbų, įamžinant naujojo paveldo akimirkas. Tai ir Katalikų bažnyčios kronika, ir Helsinkio grupė, ir Lietuvos laisvės lyga, ir pagaliau – Sąjūdis. Išlaisvėkime galų gale. Juk, pasak popiežiaus Pranciškaus II, tikrai laisvu žmogumi tampama tiktai tada, kai priimama visa tiesa apie save, ir išdrįstama su ta tiesa gyventi“.
