Dalios Matulaitės skulptūra „Seserys“, vaizduojanti seseris rašytojas Sofiją Ivanauskaitę-Pšibiliauskienę ir Mariją Ivanauskaitę-Lastauskienę, kurios abi pasirašinėjo Lazdynų Pelėdos pseudonimu, įtraukta į 28 metų J.Marcišauskytės-Jurašienės knygą „Vilniaus skulptūrų kelias“.
109 sostinės skulptūras šioje knygoje aprašanti menotyrininkė patikslino, kad į leidinį tilpo ir tai, ko save gerbiantis akademikas net nedėtų į knygą.
– Kas paskatino išleisti tokį specifinį leidinį? – „Sostinė“ pasiteiravo menotyrininkės.
– Pasiūlymo parengti leidinį sulaukiau iš Modernaus meno centro. Iki mano knygos pasirodymo ne tik nebuvo jokio leidinio apie Vilniaus skulptūras ir informacijos apie jų autorius, bet ir užuominų, kaip reikia žiūrėti į kūrinį neturint specifinių žinių, kurių turi menotyrininkai.
Knygos turinį padiktavo skulptūrų skaičius, kai pamačiau, kiek daug nežinojau, eidavau ir praeidavau net nenujausdama, kad ten kas nors svarbaus stovi, o už to dar glūdi ir be galo įdomi istorija.
Kartais gal net nelabai svarbi ta meninė kokybė, kurios esame įpratę ieškoti kaip specialistai, bet svarbi ir istorija, kurią pats žmogus susikuria.
– Per kiek laiko parengėte leidinį?
– Per dvejus metus. Buvo atvejų, kai knygai jau parengus medžiagą skulptūros buvo perkeltos, todėl jų knygoje nėra. Taip nutiko Liudo Giros skulptūrai, kuri stovėjo prie Švietimo ir mokslo ministerijos.
„Vilniaus skulptūrų kelias“ – viena iš tokių knygų, kurią skaitydamas gali net nesuprasti, kad ji parašyta menotyrininko, nes joje sutramdytas akademinis tonas ir atiduodama duoklė populiariajai kultūrai.
– Kaip pati apibūdintumėte savo knygą?
– Tai eklektiška knyga, nes ir pats Vilnius skulptūros prasme yra eklektiškas.
Žinoma, ne kartą pagalvojau, kad daugybės skulptūrų, kurias aprašiau, geriau nebūtų, bet jos yra.
Vienas dėstytojas man yra pasakęs: „Varčiau tavo knygą. Gera knyga. Labai daug blogų skulptūrų, bet tu dėl to nekalta.“
Knygoje tikrai nediegiama nuostata, kad prastos skulptūros irgi yra menas ir vertos būti leidinyje, ir dar gražiai nufotografuotos, pavyzdžiui, Kęstučio Patamsio „Žinia“ prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos.
Tai prasta skulptūra, bet knygoje ji atrodo neblogai, nors tekste kritikos netrūksta.
Džiugu, kad knyga provokuoja skirtingus žmones matyti skirtingus dalykus – kas patinka ir kas ne.
Kartu tai ir mokymasis tolerancijos žiūrėti į tai, kas nepatinka, jeigu nesusidomėjus, tai bent jau atlaidžiai.
Visos mano knygoje aprašytos skulptūros ir yra Vilnius, jos turi teisę būti. Knygoje į skulptūras žiūrėjau ne kaip menotyrininkė, nes tikras menotyrininkas būtų išbraukęs didžiąją jų dalį ir būtų parašęs knygą apie dešimt skulptūrų.
– Knygoje pateikiate 14 pasivaikščiojimo maršrutų, 15-ąjį galima susidaryti savarankiškai. Pagal kokius kriterijus sudaryti šie maršrutai?
– Pagal ergonomiją, kad būtų patogu vaikščioti. Žinoma, tai niekada nebus maksimaliai patogu, bet knygoje pateikiamas žemėlapis, kuris padės sutaupyti laiko.
Katedros aikštė yra maršrutų pradžios taškas, iš čia įvairiomis kryptimis driekiasi pasivaikščiojimo keliai, knygoje taip pat yra keli teminiai maršrutai – realistinės, abstrakčiosios skulptūros, skirtos rašytojams ar, tarkime, žydams.
– Kurios sostinės skulptūros jūsų mėgstamiausios?
– Man labai patinka „Fantastinio gyvūno“ skulptūra prie Vilniaus planetariumo, jos autorius – Mindaugas Navakas. Pati skulptūra paslėpta ir kai einu pro šalį, man patinka į ją žvilgtelėti, nes žinau, kad tai savotiška paslaptis, labai nedaug žmonių žino apie tą skulptūrą.
Dar vienas atradimas, kuris man pačiai pasirodė labai įdomus, – prie Reformatų bažnyčios stovinti „Verknė“.
Sovietmečiu ten buvo „Kronikos“ kino teatras.
Skulptūra vaizduoja nuogą moterį, kuri guli pasirėmusi. Vėliau susisiekusi su skulptoriumi Romanu Kazlausku sužinojau, kad skulptūra vaizduoja moterį kaip vandens stichiją.
Tai atskleidžia banguojančios moters formos ir horizontali laikysena.
Atrodytų, jog prie bažnyčios nėra pati tinkamiausia vieta nuogalei, bet miesto tyrinėtojai žino, kad šioje vietoje kažkada buvo Kačergos upelio atšaka. Kai žinai šį faktą, „Verknė“ stovi tinkamoje vietoje.
Įdomu tai, kad ši skulptūra – aktas, nes moteris stovi visai nuoga. Tokių Vilniuje nėra daug.
Taip pat mėgstu Neries pakrantėje esančias Vlado Urbanavičiaus ir M.Navako skulptūras, patinka Vokiečių gatvėje stovinti Barbora Radvilaitė, kurios autorius – Vladas Vildžiūnas.
Išskirtinė Franko Zappos skulptūra dėl savo beprotiškos istorijos, kurios šiandien jau nepakartosime, tad Sauliaus Paukščio bandymas pastatyti analogišką paminklą Johnui Lennonui nebus toks pavykęs.
F.Zappos atvejis išskirtinis, nes tai susiję su tam tikru menininkų drąsos proveržiu.
S.Paukštys sovietmečio pabaigoje nuvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, o grįžęs apsiskelbė, kad ten susipažino su F.Zappa.
Jam sugrįžus dar buvo surengta F.Zappai skirta paroda, paviešintas tariamas susirašinėjimas, neva unikalūs šio atlikėjo daiktai.
Mieste buvo išklijuoti plakatai, skelbiantys, kad S.Paukščio grįžimas iš Amerikos yra tariamai labai svarbus įvykis. Daug keistų iniciatyvų vyko vienu metu.
Kartą Nidoje S.Paukštys eidamas atsitrenkė į kažkokį paminklą ir jam toptelėjo mintis, kad F.Zappai taip pat reikia pastatyti paminklą.
Galiausiai pasklido gandas, kad F.Zappa turi litvakų kraujo ir jo skulptūra tiesiog būtina. Prie to paminklo vykdavo tokių įdomių dalykų kaip Raimundo Malašausko organizuoti hipnozės seansai.
Praėjus daugiau nei 10 metų S.Paukštys F.Zappos skulptūrą, tokią pat kaip Vilniuje, padovanojo Baltimorei (JAV). Ši idėja labai patiko F.Zappos sūnui.
Įdomu tai, kad F.Zappos skulptūra yra tokia populiari tarp turistų, kad pagal lankomumą lenkia Trakų pilį.
– Ar Vilnius – patogus miestas vaikščioti skulptūrų maršrutais?
– Labai. Tai kompaktiškas miestas, ir daugumą maršrutų galima apeiti per vieną dieną.
– Kurių sostinės skulptūrų meninė vertė jums kelia abejonių?
– Visi skulptoriaus Tado Gutausko darbai man kelia abejonių, tik jo skulptūra „Dvyniai“, pastatyta „Verslo trikampyje“, rodos, surado savo vietą.
Turiu savo nuomonę ir dėl Vaidoto Ramoškos angeliukų, bet tokių instaliacijų galima rasti kiekvienoje šalyje, kur jos atspindi kokį nors žaismingą momentą.
Meniniu požiūriu abejotina ir K.Patamsio „Žinia“ prie Martyno Mažvydo bibliotekos, bet ji tarsi išteisinama, nes visas architektūrinis kontekstas atitinka aštuntojo dešimtmečio dvasią.
– Briuselis turi „Besišlapinančio berniuko“ skulptūrą, Kopenhaga legendinę „Undinėlę“. Kokia skulptūra reprezentuoja Vilnių?
– Kiek teko domėtis, kokia informacija pateikiama turistams, Užupio „Undinėlė“ dažniausiai pateikiama kaip Kopenhagos skulptūros analogas ir yra tarsi pradinis taškas keliaujant į lietuviškąjį Monmartrą.
Dar paminėčiau Užupio „Angelą“. Žinoma, šiame kontekste nekalbu apie oficiozines Mindaugo ar Gedimino skulptūras. Deja, natūraliai atsiradusio tokio įvaizdžio Lietuva neturi.
– Jūsų knygos anotacijoje rašoma, kad leidinys atskleidžia „sociokultūrinio sostinės žemėlapio kaitą“. Kokią mintį paslėpėte po šiuo teiginiu?
– Kai kalbame apie skulptūras Vilniuje, turime omenyje laikotarpį nuo XIX amžiaus pabaigos. Kai Lietuva buvo carinės Rusijos imperijos dalis, reikėjo kaip nors tą galią įamžinti. Taip ir atsirado pirmieji paminklai Jekaterinai II, Aleksandrui Puškinui ir Michailui Muravjovui.
Lenkų okupacijos metais Vilniuje atsirado vos keli nauji, bet iki mūsų dienų išlikę paminklai. Vėliau buvo jų griovimo banga.
Itin daug skulptūrų pastatyta sovietmečiu, tiesa, dabar dalis jų jau yra Grūto parke. Tai labai savitas kontekstas. Gerai, kad dalis to laiko skulptūrų išliko, nes jos pasakoja ne vieną istoriją apie bandymus apeiti oficialiąsias to meto pažiūras.
Visi istoriniai laikotarpiai taip pat paliko savo pėdsakus sostinės paminkluose ir visa tai formuoja labai eklektišką Vilniaus veidą.
– Ar šiandien tie skirtingų laikotarpių skulptūrų Vilniuje sluoksniai dar matyti?
– Matyti, bet greitai jų neliks. Sovietmečio ženklai labai smarkiai nyksta. Šiuo metu labai opus Žaliojo tilto skulptūrų klausimas. Jei jos bus nukeltos, šį tą prarasime.
Liūdna, kad viskas tada liks tik pasakojimuose ir nebebus tikro vaizdinio, kaip tai atrodė. Esu kitos kartos atstovė ir nesu mačiusi, kaip atrodo sovietinis miestas, o šios skulptūros yra tam tikras įvaizdis.
Nors per vieną objektą noriu matyti tą epochą, kad prisiminčiau, kas esu, kas yra mano tėvai. Taip, tai trauminė patirtis, bet galima su ja gyventi ir eiti pirmyn.
Menininkai siūlė negriauti, nes tai rodo silpnumą, bet tai, kas liko, galima interpretuoti, paversti kitu būviu ir pasijuokti iš to blogio, kuris buvo.
Gitenis Umbrasas pasiūlė šias skulptūras apželdinti apyniais, nudažyti rožine spalva tuos atributus, kuriuos rankose laiko ant tilto stovinčios figūros. Tikslas – padaryti jas matomas, bet visai kitoje šviesoje vertinti.
