Vilniuje šią savaitę atidarytos net dvi į garsiausių pasaulio dailininkų dvidešimtuką nuolat patenkančio 60 metų E.Wurmo parodos.
Galerijoje „Vartai“ galima išvysti menininkui šlovę pelniusių vienos minutės skulptūrų ekspoziciją, pavadintą „Interpretacija“.
Antroji kolekcininkų pamėgto autoriaus paroda „Siauras namas“ surengta didžiojoje Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) salėje. Šis E.Wurmo darbas eksponuojamas stovintis, tačiau jis nebūtų tilpęs į mūsų meno centrą.
Tad autorius kiek pakeitė kūrinio sumanymą. Pagalbininkai sukonstravo gulintį „Siauro namo“ variantą. Pasak menininko, taip išeksponavus darbą atsiranda naujų prasmių. ŠMC direktoriaus Kęstučio Kuizino teigimu, naujas projektas leidžia teigti, kad Vilniuje įvyko pasaulinė kūrinio premjera.
Šio austrų menininko kūriniai mėgstami ne tik kitų šalių, bet ir Lietuvos kolekcininkų.
Net keliose privačiose Vilniaus kolekcijose galima surasti tikrai nepigiai kainuojančių E.Wurmo darbų.
– Kodėl į Vilnių atvežėte darbus, kurių neįmanoma įsigyti?
– Nemėgstu meno rinkos žaidimų, nors ir smagu, kad žmonėms patinka mano kūriniai.
Apsidžiaugiau, kai „Vartų“ galerininkė Laura Rutkutė pasiūlė surengti parodą Vilniuje.
Kartu aptarėme sumanymą, pasirinkome tuos kūrinius, kurie šiuo metu daugiausia keliauja po pasaulį.
– Vienos minutės skulptūrų idėja atsirado dar XX a. Ar jos populiarios ir šiandien?
– Pradėjau jas kurti paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje. O visai neseniai net keli solidūs muziejai įsigeidė jas parodyti, nes jų keliamos problemos vėl aktualios.
Nusprendėme pristatyti jas ir „Vartuose“, nes tai iš tiesų vienas svarbiausių darbų, kuriuos esu sukūręs. Juolab kad tai ne užbaigtas projektas, o procesas, kuris vis atsinaujina.
Šioje parodoje aš jas derinu su pačiais naujausiais savo darbais iš molio, kuriuos taip pat sukūriau per vieną minutę.
– Žmonės įpratę, kad skulptūra – gražus daiktas, kurį galima pasistatyti savo būsto kertėje. Ar lengvai jie priima jūsų pasiūlymą patiems vienai minutei virsti meno kūriniu?
– Man svarbu, kad kiekvienas gali užlipti ant pjedestalo ir pagal rašytines ar pieštines instrukcijas sukurti savą vienos minutės, o gal vos kelių sekundžių skulptūrą.
Kai augau, meno pasaulis dar buvo kupinas patoso. Tikri meno kūriniai turėjo būti sunkūs ir didingi, todėl žmogus šalia jų jausdavosi visai menkas ir nesvarbus. Nemanau, kad menas turi gniuždyti žmogų.
Esu įsitikinęs, kad meno kūriniai turi suteikti galimybę jam levituoti, pakilti virš žemės, praplėsti mąstymo ribas. Todėl nekuriu didingų ir sunkių monumentų, o savo darbams naudoju keistus, juokingus arba nostalgiškus įvaizdžius.
Tai nėra paprasta, nes iki šiol labai daug žmonių mano, kad tikras meno kūrinys negali būti linksmas ar juokingas, o turi kelti sudėtingus klausimus, turi būti kupinas patoso.
– Tačiau ne kartą esate užsiminęs, kad nereikėtų jūsų laikyti humoristu, o jūsų darbų – pokštais.
– Taip, humoro atspalvis dar nepadaro meno kūrinio juokingo. Pavyzdžiui, kai kuriems žmonėms juoką kelia ir „Siauras namas“, kuris rodomas Šiuolaikinio meno centre.
Nors jis simbolizuoja visai nejuokingus dalykus – ribas, suvaržymus, nesugebėjimą išlaisvinti mąstymo iš mums primetamų rėmų.
Tai tikras mano tėvų namas su tikrais baldais ir daiktais.
Tiesa, jis su visais baldais ir daiktais suspaustas iki metro pločio.
Jei užeitumėte į vidų arba pažvelgtumėte pro langą, pamatytumėte visus kambarius – svetainę, virtuvę, tualetą ar vonios kambarį.
Vos pažvelgus į jį kyla minčių apie klaustrofobiją. Tai susiję ne tik su mano šeima, nors mano tėvas buvo policininkas, todėl namuose buvo griežta tvarka. Tai atspindi ir tą laiką, kai namas buvo pastatytas. Septintajame dešimtmetyje Austrijos visuomenė buvo suvaržyta daugybės taisyklių.
Manau, kad Lietuvos žmonės, kurie gyvena arti Rusijos, o praeityje patyrė sovietinės sistemos suvaržymų, turėtų ypač gerai suvokti, kokią žinutę perduoda šis namas. Tai ne humoras.
Ir aš pats tikrai nesu humoristas, kaip mano žmonės, kuriuos sutrikdo išorinis mano darbų paprastumas.
– Gal jūs nutarėte tapti menininku norėdamas praplėsti taisyklių kupino „Siauro namo“ erdves?
– Gal. Kai augau, mūsų namuose nebuvo nė vienos knygos apie meną. Aš pradėjau jas pirkti, skaityti, kaupti. Vėliau meno mokykloje pakliuvau į skulptūros skyrių, tačiau visą jaunystę žavėjausi tapytojais.
Man lyg koks stebuklas buvo žmonės, kurie leidžia laiką tepdami spalvas ant drobės. Kaip kitiems tie, kurių darbas – įmušti kamuolį į vartus.
Tai buvo tarsi laisvės įsikūnijimas mūsų visuomenėje. Visi kiti dirba darbus, kurie yra „prasmingi“.
Mano tėvo policininko darbas buvo labai naudingas ir kupinas prasmės. O šitie žmonės gyveno nedarydami nieko prasmingo ar naudingo.
Aš supratau, kad toks gyvenimas irgi įmanomas. Tai buvo nuostabu. Tai buvo laisvė.
– Tačiau dirbdamas tokį nenaudingą darbą tapote vienu labiausiai perkamų menininkų pasaulyje. O ir gyvenate ne standartiniame namuke, o pilyje.
– Na, turiu butą ir Vienoje. O pilys tuo metu, kai pirkau savąją, buvo tikrai pigios. Man reikėjo didelės dirbtuvės, nes nemažai mano darbų tikrai dideli.
Kai kuriuos sukurti man padeda net keli žmonės.
Žinoma, tenka užsiimti finansine ekvilibristika. Juk, pavyzdžiui, šitas didžiulis namas, kurį atvežiau į Vilnių, – visai nekomercinis kūrinys. Žmonės neturi tokių didelių erdvių, o jis negalėtų ilgai stovėti lauke.
Manau, jog menininkui svarbiausia ne tai, kiek darbų parduoda, o tai, kad tie darbai kuo ilgiau neprarastų aktualumo.
Pasaulyje išgarsino vienos minutės skulptūros
E.Wurmo kūryba puikiai žinoma tarptautinėje šiuolaikinio meno scenoje. Kolekcininkams skirtame solidžiame galerijų ir muziejų gide ArtFacts.net kūrėjas šiuo metu užima 17 vietą tarp populiariausių pasaulio menininkų.
Pasaulyje E.Wurmą išgarsino XX a. pabaigoje pradėtos kurti vienos minutės skulptūros“. Tai 60 sekundžių trukmės „gyvieji paveikslai“, kuriuos atlieka žiūrovai pagal menininko pateiktas instrukcijas.
Instrukcijos gana neįprastos: „išlaikykite šiuos butelius atremtus į sieną savo paties kūnu“, „sulaikykite kvėpavimą ir galvokite apie Spinozą“.
